gruñtas (vok. Grund – pagrindas), kokios nors dangos (dažniausiai dažų ir lako) pagrindas; jį sudaranti medžiaga. Gruntu užlyginami dengiamojo paviršiaus plyšiai ar kitokie nelygumai, išryškinama arba sudaroma reikiama faktūra, kartais spalvinis fonas (pvz., tapyboje). Gruntuotas paviršius geriau sukimba su danga, yra atsparesnis korozijai. Grunto sudėtyje, be plėvėdario (dažniausiai sintetinės dervos), dar būna užpildų, dažiklių arba pigmentų, plastifikatorių, korozijos inhibitorių (metalų grunte) ir kitų specialių savybių suteikiančių komponentų. Grunto sudėtis ir dangos storis priklauso nuo gruntuojamo paviršiaus, pvz., juodieji metalai gruntuojami izoliuojamuoju gruntu, dangos storis 10–25 µm, spalvotieji metalai – pasyvinamuoju gruntu (10–80 µm). Vieni gruntai būna paruošti iš anksto, kitų komponentai sumaišomi prieš naudojimą.
1273
Dailėje
Dailėje gruntas pagal rišiklius skirstomas į klijinį, pusiau aliejinį, aliejinį, emulsinį, pagal užpildus – į kreidinį, gipsinį, kalkinį, pagal pigmentus – į baltąjį ir spalvotąjį. Gruntu dengiamas audinio, popieriaus, tinko, medžio, metalo ar kitoks paviršius prieš tapymą, dažymą, lakavimą, auksavimą. Gruntas saugo paviršių nuo kenksmingo aplinkos poveikio, paslepia jo defektus, sugeria reikiamą drėgmės ir rišiklio kiekį, pagerina sukibimą su dažais, turi įtakos kūrinio meninei raiškai (koloritui, faktūrai). Tapybos kūrinių pagrindas dažniausiai gruntuojamas kelis kartus. Pirmuosius sluoksnius sudaro klijai, jie susigeria į audinį ir sudaro lygų paviršių, kitus – klijų ir gipso (arba kalkių) danga, kuri iškyla virš paviršiaus, viršutinį – lesiruotė (imprimatūra). Gruntuotas paviršius gali būti gludinamas, poliruojamas.
Gruntą pradėta naudoti pirmykštėje dailėje. Sienų tapyboje nuo seno naudotas gruntas su molio, gipso, kalkių (nuo 19 a. – cemento) priemaiša, jo paruošimas priklausė nuo pagrindo, ant kurio tapoma, tapybos technikos ir meninių tikslų. Gipsinis gruntas naudotas Italijoje, Ispanijoje, kreidinis – Nyderlanduose, Anglijoje, Centrinėje Europoje (Prancūzijoje ir Rusijoje naudoti abu gruntai). Seniausias ir populiariausias – baltas klijinis gruntas, jis vyravo Vakarų Europoje iki 16 a. (ypač viduramžių tapyboje ant medžio lentų ir miniatiūrose). 15 a. kartu su aliejine tapyba paplito aliejinis ir emulsinis gruntas. 16 a. viduryje–18 a. vyravo spalvotasis gruntas. Tapytojai jį naudojo kaip meninę priemonę (šešėliavimui, koloritui modeliuoti ir apibendrinti); Caravaggio išpopuliarino tamsių, Tiziano – rudų tonų gruntą. 19 a. baltąjį gruntą vėl pradėjo naudoti impresionistai, tapantys skaidraus kolorito paveikslus; gruntas pradėtas gaminti ir pramoniniu būdu. Šiuolaikiniai gruntai tinka įvairiems dažams (aliejiniams, akriliniams, temperai). Emulsiniai gruntai naudojami dažniausiai, klijiniai gruntai daugiausia – pastozinei tapybai.
Gruntu t. p. vadinama rūgščiai atspari medžiaga, kuria dengiamas metalo raižinių paviršius prieš ėsdinimą; naudojamas grafikoje, poligrafijoje, radioelektronikoje. Gruntas dar vadinamas laku, verniksu.
917