grùpinis dárbas, sociãlinis grùpinis dárbas, socialinio darbo metodas, apimantis individualų darbą su klientu ir bendruomene. Grupinio darbo tikslas – ugdyti individų savitumą, originalumą, raiškos laisvę. Gali būti pedagoginio poveikio ir socialinio darbo intervencijos priemonė, kai vadovauja specialistas, turintis žinių apie mažų grupių struktūrą ir specifiką, išmanantis grupinio darbo metodiką ir technikas, gebantis grupinį darbą kreipti pedagoginių tikslų linkme.
Grupinis darbas susiformavo 20 a. pradžioje, atsiradimą lėmė 4 veiksniai: Vokietijos jaunimo judėjimas (Jugendbewegung; iš jo kilo grupės, kaip saviauklos bendraamžių ir bendraminčių grupėje, samprata), projektų metodas (teigia, kad grupė yra efektyviausia ugdymo ir švietimo priemonė; žymiausi atstovai – Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas, pedagogas ir psichologas J. Dewey ir pedagogas W. H. Kilpatrickas), Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 3 dešimtmetyje išsiplėtojusi grupės dinamikos mokykla (pradininkas vokiečių psichologas K. Z. Lewinas; tyrinėjo mažų grupių struktūrą, genezę, specifiką – šie tyrimai vėliau tapo terapinio darbo su grupėmis įvairių formų pagrindu) ir 20 a. pirmos pusės Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų savigalbos įvairūs judėjimai (ragino didmiesčių skurstančių rajonų gyventojus imtis savarankiškai spręsti socialines problemas). 20 a. 5 dešimtmetyje grupinis darbas buvo pripažintas kaip profesionalaus darbo metodas, apie 20 a. 7 dešimtmetį grupinio darbo mokymas įtrauktas į Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų aukštųjų ir profesinio rengimo mokyklų socialinių darbuotojų rengimo programas. Buvusio socialistinio bloko valstybėse grupinis darbas nebuvo taikomas; jose vyravo kolektyviniai auklėjimo, švietimo, socialinės pagalbos būdai.
2929