Guangdžòu (Guangzhou), Gvangdžòu, Kantònas (Canton), miestas Kinijos pietryčiuose; Guangdongo provincijos centras.
Liede tiltas (2009) jungia Guangdžou miesto Haidžu (priekyje) ir Tianhe rajonus
16,10 mln. gyventojų (2020); su kaimo vietovėmis sudaro administracinį vienetą – subprovincijos lygio miestą (plotas 7434 km2, 18,68 mln. gyventojų; iš jų 2,58 mln. kaimo gyventojų).
Uostas prie Džudziango deltos šakos (į rytus nuo Guangdžou yra jo priešuostis Huangpu, į kurį įplaukia jūrų laivai). Automobilių magistralės į Fošaną, Džuhai, Šendženą. Geležinkeliai į Pekiną, Kauluną (Honkongas). Baijuno tarptautinis oro uostas (į šiaurę nuo Guangdžou). Metropolitenas.
Guangdžou bokštas (600 m; pastatytas 2010)
Automobilių (Peugeot, Honda), autobusų (Isuzu), motociklų (Yamaha, Suzuki), konteinerių, traktorių gamyba, laivų statyba, juodoji metalurgija, elektronikos, elektrotechnikos, tekstilės (šilko, džiuto, medvilnės), chemijos (naftos chemijos, gumos, dažų ir lakų, mineralinių trąšų, farmacijos), statybinių medžiagų, plaušienos ir popieriaus, odos, avalynės, stiklo, poligrafijos, maisto (vaisių ir daržovių perdirbimo, žuvų, cukraus, tabako) pramonė. Emalio, lako, bambuko, sidabro, aukso, porceliano dirbinių, vėduoklių, skėčių gamybos, dramblio kaulo raižybos, siuvinėjimo dailieji amatai. Žvejyba. Tarptautinė mugė (vyksta 2 kartus per metus).
Kinijos mokslų akademijos filialas. Džongšano (Sun Jatseno; įkurtas 1924), Pietų Kinijos (1951), Dzinano (1958) universitetai. Aukštosios medicinos, technikos mokyklos. Dailės akademija (įkurta 1958). Šiuolaikinės istorijos, Guangdongo provincijos, geologijos, tautodailės, menų, Vakarų Hanų dinastijos Nanjue karaliaus mauzoliejaus muziejai. Turizmas. Botanikos, zoologijos sodai, orchidėjų parkas.
Guangdžou centro panorama; priekyje – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies katedra (pastatyta 1861–88 iš granito)
2271
Architektūra
Budistų Šešių Bengalinių Fikusų šventykla (537; perstatyta Sungų dinastijos valdymo laikotarpiu), joje yra aukščiausia mieste Huatos (Gėlių) pagoda (1097; 57 m aukščio), Huaišengo mečetė (672) su minaretu (36 m aukščio), 72 kankinių mauzoliejus (1918; 1911 balandžio 27 sukilimo aukų atminimui), Sun Jatseno memorialas (1931), Juesiu parkas (93 ha), kuriame yra Dženhai bokštas (pastatyta Mingų dinastijos valdymo laikotarpiu; dabar municipalinis muziejus), Valstiečių judėjimo institutas (1924; dabar revoliucijos muziejus).
Biurų pastatas Guangdžou ratas Guangdžou (2013, architektas Josephas di Pasquale)
2271
Istorija
Guangdžou regione nuo seno gyveno tajų tautų grupės ir šanų tautybės žmonės. Vienos jų genčių vadas antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje dabartinio Guangdžou teritorijoje pastatydino įtvirtintą gyvenvietę. 887 pr. Kr. ji buvo prijungta prie Ču karalystės. Činų imperatorių (221–206 pr. Kr.) laikais Guangdžou tapo provincijos centru.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus baigėsi vietos gyventojų akultūracija ir asimiliacija, regionas virto Kinijos dalimi. 7–9 a. daugėjo gyventojų, pastatyta budistų šventyklų, antroji tvirtovė, mieste įsikūrė arabų ir indų pirklių kolonijos.
9 a. Guangdžou nukentėjo per pilietines kovas. 10–13 a. buvo pastatyta antra įtvirtinta gyvenvietė, kinų jūreiviai ir pirkliai iš Guangdžou ėmė plaukioti į Pietryčių Azijos šalis. 13–14 a. į Guangdžou atsikėlė daug gyventojų iš Kinijos šiaurės (jie bėgo nuo mongolų jungo). Guangdžou 1380 buvo perstatytas, abi senosios gyvenvietės sujungtos į vieną ir apjuostos nauja siena. 1535 prie miesto prijungtas naujas prekybinis kvartalas, išaugęs Džudziango šiauriniame krante.
Arabų pirklius pakeitė europiečiai (16 a. pradžioje portugalai, vėliau olandai, 17 a. – anglai). Iki 18 a. įsikūrė Prancūzijos, Nyderlandų, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių pirklių faktorijos (iš viso 13). Per Pirmąjį opijaus karą (1840–42) Guangdžou miestiečiai išsigelbėjo europiečių ekspedicinėms pajėgoms sumokėję 6 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių išpirką.
Guangdžou senamiesčio gatvė
Pagal Nankino taikos sutartį (1842) Guangdžou tapo atviru Didžiosios Britanijos pirkliams uostu, 1844 – ir Jungtinių Amerikos Valstijų bei Prancūzijos, bet juos miestiečiai įsileido tik 1851.
Per Antrąjį opijaus karą Guangdžou 1856–60 buvo okupavę Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariniai junginiai. Į Taipingų sukilimą (1850–64) įsitraukė daug Guangdžou gyventojų. Po jo prieš valdančiąją Čingų dinastiją nukreiptas, t. p. stiprėjantis nacionalinis judėjimas buvo svarbiausi Guangdžou regione.
19 a. pabaigoje–1925 Guangdžou tapo Gomindano, kuriam vadovavo Sun Jatsenas, centru; čia politinę veiklą pradėjo daug įžymių Kinijos politinių veikėjų (Čiang Kaišekas, Džou Enlai).
Po 1925 Sun Jatseno mirties Guangdžou tapo komunistų ir nacionalistų kovų vieta. 1938–45 jį buvo okupavusi Japonija. 1949 10 14 miestą užvaldė Kinijos komunistai. Guangdžou modernizacija, prasidėjusi 20 a. 3 dešimtmetyje, truko iki amžiaus pabaigos – miestas buvo perstatytas, labai išsiplėtė, tapo vienu Kinijos pramonės, kultūros ir užsienio prekybos centrų.
1412