P. Bonnard. Vaisių krepšys (guašas, 1935, privati kolekcija)
guãšas (pranc. gouache < it. guazzo), tapybos technika. Tapoma guašu ant popieriaus, kartono, pergamento, audinio, dramblio kaulo. Kartais derinama su akvarelės, temperos, pastelės technikomis. Guašo technika kuriami paveikslai ir jų kopijos, piešiniai, knygų iliustracijų, plakatų originalai, teatro dekoracijų ir kostiumų eskizai, t. p. ji taikoma paveikslams retušuoti, koreguoti (dažniausiai šviesinti). Guašo technika taikyta senovės Egipto dailėje. Vakarų Europoje paplito viduramžiais (rankraštinių knygų iliustracijos), Renesanso molbertinėje tapyboje (A. Dürerio augalų ir gyvūnų studijos), monumentaliojoje, 17–18 a. italų ir prancūzų (portretinės miniatiūros, atmosferinių reiškinių peizažai, F. Boucher tapyba) dailėje. Lietuvoje guašo technika taikoma nuo 18 a. pabaigos. Istorinių, simbolinių kompozicijų, peizažų eskizų guašo technika technika sukūrė S. Czechowiczius, Mykolas Kuleša, M. E. Andriolis, K. Šimonis.
B. R. Dietzsch. Tulžys (guašas, 1716–83, Valstybinis muziejus Amsterdame)
917
A. Galdikas. Moteris su vainiku (guašas, 20 a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)