gudžarãtų kalbà, gudžaráti, priklauso indoiranėnų kalbų šakos naujųjų indų kalbų centrinei grupei. Gudžarato valstijos oficialioji kalba, viena Indijos oficialiųjų kalbų. Dar vartojama Maharaštros, Radžasthano ir Madhja Pradešo valstijose, t. p. Pakistane, Bangladeše, kai kuriose Rytų ir Pietų Afrikos valstybėse. Kalbančiųjų iš viso apie 59 mln., iš jų gimtoji kalba 55,2 mln. (2011). Gudžaratų kalba pradėjo formuotis 12 a. iš vidurinių indų kalbų. Iš pradžių buvo artima radžastanų kalbos tarmėms, nuo jų galutinai atsiskyrė 14–15 amžiuje. Skiriamos gudžaratų kalbos 3 pagrindinės tarmės: šiaurės, arba Ahmadabado, vakarų, arba Kathijavaro, ir pietų, arba Surato. Skiriasi ir religinių bendruomenių (hinduistų, musulmonų ir parsų) vartojama gudžaratų kalba. Seniausi rašto paminklai žinomi iš 15 a. (žodinė kūryba, daugiausia religinė poezija, šia kalba plito nuo 13 amžiaus). Dabartinė rašomoji kalba susiformavo apie 19 a. vidurį Barodos (Vadodaros) ir Ahmadabado tarmių pagrindu. Gudžaratų kalba yra tarpinė tarp hindi ir marathų kalbų. Su hindi gudžaratų kalbą sieja paplitusios vardažodžio ir veiksmažodžio analitinės formos, su marathų – tai, kad nėra balsių fonologinio ilgumo ir išsaugota bevardė giminė. Leksikoje gausu skolinių iš sanskrito, t. p. persų, arabų (nuo 14 a.) ir anglų (nuo 19 a. pradžios) kalbų. Vartojamas artimas devanagari gudžaratų raštas, kilęs iš nagari kursyvinės atmainos kaithi. Gudžaratų kalba buvo gimtoji M. K. Gandhi kalba.
171