gùslės (< rus.), rusų muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas. Stygos gnaibomos pirštais arba plektru. Žinomi 3 guslių tipai: sparno, šalmo ir stačiakampio pavidalo.
Sparno pavidalo guslės
Archajiškiausios – sparno pavidalo guslės, Baltijos tautų kanklių atmaina. Korpusas medinis, trapecijos pavidalo, plokščiadugnis, iškaltas kaltu, nudažytas juodai, rudai, kartais nedažytas. Drūtgalys šiek tiek įstrižas su ilgu išsikišimu (kartais ilgesniu už korpusą). Guslių viršutinėje plokštėje yra ovalo ar kitokio pavidalo išpjovos arba koncentriškai išdėstytos skylutės. Išilgai korpuso ištempta 6–9 stygos. Randamos Rusijos šiaurės vakaruose (Pskovo, Didžiojo Naugardo, Leningrado sritis), identiškos latgalių kuoklei, pietryčių estų kanelei ir vepsų kantelei. Sparno pavidalo guslių tipas, manoma, susiklostė rusų protėvių šiaurės vakarinėse žemėse rytų slavams asimiliavus baltus ir finus (pirmas tūkstantmetis). Rytų slavai, 7–8 a. paplitę šiuose kraštuose, kanklėms davė savo pavadinimą (gusli). Ritualinis guslių naudojimas minimas Didžiojo Naugardo bylinose. Didžiojo Naugardo archeologai rado 11–14 a. guslių. Iki 20 a. pirmos pusės guslėmis buvo skambinama liaudies dainos ir šokiai. Modifikuotosios (nuo 19 a. pabaigos) guslės turi 9–12 stygų. Jomis griežiama instrumentiniuose ansambliuose ir orkestruose, kartais solo. Rusų kompozitoriai guslėms sukūrė kūrinių.
Šalmo pavidalo guslės
Šalmo pavidalo guslės plokščiadugnės, pusiau ovalaus medinio korpuso. Turi 11–36 stygas (labiausiai paplitusios 22–25 stygų). Manoma, šio tipo guslės yra psalteriumo modifikacija. Guslės naudotos skomorochų (11–18 amžius). Jomis skambinama liaudies dainos ir šokiai.
Stačiakampės guslės
Stačiakampių guslių korpusas medinis, plokščiadugnis, su dangčiu. Turi 55–66 stygas. Guslių konstrukcijai įtakos turėjo Vakarų Europos klavišiniai muzikos instrumentai. Skambinama ansambliuose ir orkestruose, solo.
L: A. Famincyn Gusli – russkij narodnyj instrument Sankt Peterburg 1890.
764