Debord Guy (Gi Debõras) 1931 12 28Paryžius 1994 11 30Bellevue-la-Montagne (Auvergneʼs‑Ronos‑Alpių administracinis regionas), prancūzų socialinis teoretikas, filosofas, kino režisierius, visuomenės ir politikos veikėjas.
Išsilavinimas ir veikla
Po Antrojo pasaulinio karo studijavo teisę Sorbonoje (nebaigė). 1951 prisijungė prie letristų. 1957 su kitais įkūrė tarptautinį situacionistų judėjimą, buvo jo ideologu ir žurnalo Internationale Situationniste (1958–69) redaktoriumi. G. Debordʼo pažiūroms turėjo įtakos K. Marxas, G. Lukácsas, H. Lefebvreʼas, H. Marcuse, R. Barthesʼas.
Menininko svarba
Menininko vaidmuo, anot G. Debordʼo, yra neigti esamą visuomenę, būti būsimos revoliucijos pagrindine galia. Dadaizmas, futurizmas ir siurrealizmas esą pavirto buržuaziniu institualizuotu menu, todėl tikroji revoliucinė menininko praktika yra situacijų konstravimas, kaip teigia situacionistai.
„Spektaklio visuomenė“
Svarbiausiame kūrinyje Spektaklio visuomenė (La société du spectacle 1967, lietuvių kalba 2006) teigė, kad po 1929 Didžiosios depresijos pasaulyje įsigali vartotojiška teatralizuota visuomenė, kurioje, kitaip nei K. Marxo gyvenamuoju laikotarpiu, socialiniai santykiai išreiškti ne santykiais tarp daiktų, bet vaizdais, reginiais, kuriuos kuria žiniasklaida, reklama ir populiarioji kultūra. Simboliai ir vaizdai užgožia egzistencinę daiktišką tikrovę, bet visuomenė nėra auka, ji pati pageidauja reginių. Vyraujančiu gamybos būdu tampa ženklų ir vaizdų gamyba, verslas ir kapitalas yra spektaklio dalis. Žiniasklaidoje vaizdai pakeičia skaitymą (jam reikia intelekto), tad visuomenė tampa iracionalesne, labiau ideologizuota, nelieka vietos faktų tikrinimui ir viešai diskusijai, daugėja dezinformacijos ir slaptumo. SSRS ir Kinijos totalitariniai režimai, G. Debordʼo nuomone, t. p. yra spektaklio visuomenės, tik valdomos ne kapitalistų, bet biurokratų.
Idėjų reikšmė
G. Debordʼo idėjos įkvėpė 1968 gegužės Paryžiaus studentus riaušininkus (Prancūzijos visuotinis streikas).
Filmai
Sukūrė ne mažiau kaip 6 avangardistinius filmus; svarbesni: Kaukimas de Sadeʼo naudai (Hurlements en faveur de Sade 1952), Spektaklio visuomenė (La Société du spectacle 1973), Einame ratais naktį ir esame vartojami ugnies (In girum imus nocte et consumimur igni 1978; pavadinimas yra palindromas).
Kiti veikalai
Kopenhagos pabaiga (Fin de Copenhague, su A. O. Jornu, 1957), Memuarai (Mémoires, su A. O. Jornu, 1958), Tikrasis skilimas Internacionale (La véritable scission dans lʼInternationale 1972), Pasvarstymai dėl Gérardo Lebovici nužudymo (Considérations sur lʼassassinat de Gérard Lebovici 1985), „Spektaklio visuomenės“ komentarai (Commentaires sur la société du spectacle 1988), Panegirika (Panégyrique 2 tomai 1989–97).