gūžỹs (struma), skydliaukės padidėjimas, išvešėjimas. Dažnai matomas kaip kaklo priekinės dalies padidėjimas. Normali skydliaukė sveria 20–30 g, išvešėjusi gali sverti iki 1 kg, sunkinti kvėpavimą, rijimą. Pagal skydliaukės sandaros pokyčius skiriamas difuzinis ir mazginis gūžys. Skydliaukės funkcija būna normali, sumažėjusi (netoksinis gūžys) arba padidėjusi (hipertirozė, toksinis gūžys). Gūžys atsiranda dėl įvairių priežasčių. Netoksinis gūžys atsiranda sumažėjus tiroksino gamybai; hipofizė gamina daugiau tiroidus stimuliuojančio hormono (TSH), kuris skatina skydliaukės ląstelių dauginimąsi ir išvešėjimą (kompensacinis mechanizmas). Dažniausias, endeminis, gūžys kyla dėl nepakankamo jodo (mikroelemento, reikalingo skydliaukės hormonų gamybai) kiekio maiste ir geriamajame vandenyje. Paplitęs kalnuotose vietovėse, dažniau pasitaiko moterims; gali atsirasti paaugliams brendimo laikotarpiu dėl padidėjusio jodo poreikio. Tiroksino trūkumas (hipotirozė) t. p. gali būti įgimtas, autoimuninės kilmės (Hašimoto liga, antikūnai prieš TSH receptorius), atsirasti dėl jodo (Wolffo ir Chaikoffo efektas) ar ličio pertekliaus maiste – mažėja tiroksino gamyba, rezistentiškumo (atsparumo) tiroksinui, jonizuojančiosios spinduliuotės, hipotalamo ar hipofizės navikų, skydliaukės vėžio, kai kurių paveldimų ligų, infekcijos. Toksinis gūžys (hipertirozė) atsiranda sergant difuziniu toksiniu gūžiu, toksine adenoma (Plummerio liga), toksiniu dauginių mazgų tiroiditu. Gūžys diagnozuojamas apžiūrint, echoskopija, tiriant hormonų (tiroksino, trijodtironino, TSH), antikūnų kiekį kraujuje, atliekant biopsiją. Endeminis gūžys gydomas joduota druska, kitos gūžio formos – vaistais, operuojant.
-netoksinis gūžys; -toksinis gūžys