Gvatemãlos istòrija
Ikikolonijinis ir kolonijinis laikotarpis
Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų dabartinės Gvatemalos teritorijoje gyvenančios indėnų gentys augino kukurūzus, agavas, vilnamedžius, vertėsi medžiokle, žvejyba. 3–9 a. krašto šiaurinėje dalyje klestėjo Tikalis (vienas didžiausių majų religinių centrų), Uaxactúnas, Quiriguá ir kiti majų miestai. 1523–24 kraštą nukariavo P. de Alvarado vadovaujami ispanų konkistadorai. Ispanai įkūrė Gvatemalos generalkapitoniją (įėjo beveik visa Centrinė Amerika ir dalis dabartinės Meksikos), kuri nuo 1535 priklausė Naujosios Ispanijos vicekaralystei. Kolonijiniame ūkyje buvo taikoma enkomjenda, repartimjentas, peonažas ir kitos išnaudojimo formos. Svarbiausia ūkio šaka buvo žemės ūkis; auginta indigažolės, kakavamedžiai, kukurūzai, 17 a. paplito kavamedžiai ir cukranendrės.
majų miesto liekanos Tikalyje
Dantos piramidė El Miradore
Nepriklausomybės laikotarpis
19 a. pradžioje kilo išsivadavimo judėjimas. 1821 paskelbta Gvatemalos nepriklausomybė; vyko konservatorių (rėmėsi žemvaldžiais ir dvasininkais) ir liberalų (rėmėsi prekybine buržuazija) kova dėl valdžios. 1822 šalį aneksavo Meksika.
Nuo 1823 Gvatemala priklausė federacinei valstybei – Jungtinėms Centrinės Amerikos Provincijoms (sostinė – Gvatemalos miestas). Federacijai suirus, Gvatemala 1839 tapo nepriklausoma respublika. Pirmasis valstybės vadovas konservatorių lyderis J. R. Carrera rėmėsi stambiaisiais žemvaldžiais, įvedė diktatūrą, 1850 paskelbė pirmąją konstituciją, slopino liberalų opoziciją. 1871–73 vyko liberalų ginkluota kova dėl valdžios. Liberalų vyriausybė, vadovaujama prezidento J. R. Barrioso (1873–85), nuo valstybės atskyrė Bažnyčią ir nacionalizavo jos turtą, skatino kavamedžių plantacijų plėtrą, vykdė švietimo reformą, siekė sukurti Centrinės Amerikos valstybių konfederaciją (dėl to 1885 kilo karas su Salvadoru, kurį Gvatemala pralaimėjo).
Antigua (piešinys, apie 1840)
Diktatoriaus M. Estrados Cabreros (1898–1920) laikais į šalies ūkį ėmė skverbtis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kapitalas; United Fruit Company pusvelčiui supirko geriausias žemes ir įkūrė didžiules bananų plantacijas (netrukus šios bendrovės pelnas keliskart viršijo visos šalies pajamas). 1929–33 pasaulinė ekonominė krizė sunkiai prislėgė monokultūrinį (bananai, kava) šalies ūkį, blogino vidaus politinę padėtį. Po 1931 karinio perversmo valdžioje įsitvirtinęs generolas J. Ubico Castañeda įvedė diktatūrą, panaikino demokratines laisves, suteikė dar daugiau lengvatų JAV bendrovėms. Per II pasaulinį karą Gvatemalos vyriausybė leido JAV ginkluotosioms pajėgoms naudotis savo karinėmis bazėmis (Gvatemala 1941 paskelbė karą Vokietijai, Italijai ir Japonijai). Stiprėjanti visuomenės kova dėl ekonominių ir politiniių pertvarkymų išsiplėtė į 1944 ginkluotą sukilimą, kuris nuvertė J. Ubico Castañedos diktatūrą. Valdžia atiteko liberalams-demokratams; jie vykdė reformų programą, dar vadinamą socialine revoliucija: prezidento J. J. Arévalo Bermejo vyriausybė (1945–51) vykdė švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos programas, priėmė konstituciją (1945), kuri deklaravo demokratines laisves. Prezidento J. Arbenzo Guzmáno vyriausybė (1951–54), įgyvendindama agrarinės reformos įstatymą (1952), pradėjo nacionalizuoti stambiųjų žemvaldžių nedirbamą žemę, padidino žemės mokesčius (dėl to kilo stambiųjų žemvaldžių ir bendrovės United Fruit Company vadovų nepasitenkinimas).
Karinis perversmas ir pilietinis karas
Po 1954 karinio perversmo, remiamo JAV, valdžioje įsitvirtinę kariškiai vykdė (iki 1985) autoritarinę politiką: uždraustos kairiosios partijos, apribota politinė veikla, susidorojama su opozicija; vyraujančia politine jėga tapo kariuomenė. Buvo sustabdytos reformos, panaikinti 1945 pradėti pertvarkymai. Šiuo laikotarpiu padėtis šalyje buvo įtempta: 1957 nužudytas prezidentas C. Castillo Armasas, 1963, 1974, 1982 bei 1983 vyko kariniai perversmai ar mėginimai juos įvykdyti. 1960 pabaigoje vyriausybė numalšino 1945–52 reformų šalininkų sukilimą, bet sukilėliams pasitraukus į šalies kalnuotus rajonus ir sukūrus Sukilėlių ginkluotąsias pajėgas, prasidėjo pilietinis karas. Kairiųjų partizanų ginkluotą kovą slopino kariuomenė bei vadinamieji mirties eskadronai (dešiniosios pakraipos teroristinės grupuotės), kurie rengė baudžiamąsias operacijas prieš partizanus ir juos remiančius gyventojus, žudė politinius priešininkus. Apkaltinusios žmogaus teisių pažeidimais ir susidorojimu su politiniais priešininkais (1970–79 nužudyta apie 60 000 žm.) JAV 1977 nutraukė ekonominę ir karinę paramą Gvatemalai. 1983–89 buvo įtempti Gvatemalos santykiai su Meksika – konfliktas kilo į Meksikos teritoriją įsiveržus Gvatemalos kariniams daliniams, persekiojantiems pabėgėlius (1983 į Meksiką pasitraukė apie 100 000 žmonių).
Demokratinis valdymas
Visuotinis nepasitenkinimas kariniu režimu tiek viduje, tiek užsienyje, užsitęsęs vidaus karas, ūkio sunkumai privertė kariškius atkurti civilinę valdžią: 1985 priimta demokratinę santvarką įtvirtinusi konstitucija, 1985 prezidentu išrinktas Krikščionių demokratų partijos (įkurta 1968) vadovas M. V. Cerezo Arévalo. Naujoji vyriausybė siekė taikaus bendradarbiavimo su kitomis Centrinės Amerikos valstybėmis: 1986 Esquipulaso mieste įvyko Gvatemalos, Hondūro, Kosta Rikos, Nikaragvos ir Salvadoro aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame buvo priimta vadinamoji Gvatemalos, arba Esquipulaso, deklaracija, numatanti priemones ir sudaranti prielaidas taikiai sureguliuoti regiono konfliktus. 9 dešimtmečio viduryje vyriausybė pradėjo derybas su įvairiomis partizaninėmis grupuotėmis, bet tik 1996 pasirašyti (tai padarė 1996 prezidentu išrinktas Álvaro Arzúpas) taikos susitarimai su kairiųjų partizanų grupuotes vienijančia Gvatemalos nacionaline revoliucine sąjunga (Unidad Revolucionario Nacional Guatemalteco; įkurta 1982, nuo 1998 to paties pavadinimo partija) baigė 36 m. vykusį karą. Per karą žuvo arba dingo be žinios apie 200 000 žm., apie 1 mln. tapo pabėgėliais.
2000–04 prezidentu buvo Alfonso Portillo (atstovavo konservatyviam Gvatemalos respublikonų frontui, įkurtas 1989, nuo 2013 Institucinė respublikonų partija), 2004–08 – Óscaras Bergeras (2003 įkurtos Didžiosios nacionalinės sąjungos lvadovas), 2008–12 – Álvaro Colomas (atstovavo socialdemokratinei Nacionalinei vilties vienybės partijai, įkurta 2002), 2012–15 – Otto Pérezas Molina (atstovavo Patriotų partijai, įkurta 2001; atsistatydino dėl kaltinimų korupcija), 2016–20 – Jimmy Moralesas (atstovavo konservatyviam Nacionalinės konvergencijos frontui, įkurtas 2008). Prezidento rinkimus 2019 06–08 laimėjo konservatyviai partijai Pirmyn (Vamos, įkurta 2017) atstovaujantis Alejandro Giammattei (pareigas eina nuo 2020 01), 2023 09 – antikorupcinius šūkius skelbiantis socialdemokratas Bernardo Arevalo (pareigas užims 2024 01).
1945 Gvatemala tapo Jungtinių Tautų, 1948 – Amerikos valstybių organizacijos nare. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
L: J. Handy Gift of the Devil: A History of Guatemala Boston 1984; Guatemalan Indians and the State, 1540–1988 Austin 1990; J. Thesing La democracia en Guatemala Guatemala 1999.
1489
2271
Gvatemalos konstitucinė santvarka
Gvatemalos partijos ir profsąjungos