gynýba, kariniai veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti priešo puolimą, sutrukdyti užimti tam tikrą teritoriją, sužlugdyti jo galimybes bei norą kovoti, sustiprinti savų pajėgų norą nugalėti priešą ir sudaryti sąlygas lemiamam kontrpuolimui.
Dažniausiai ginamasi, kai tai neišvengiama arba norint sutelkti jėgas kuria nors kita kryptimi, išsekinti priešo pajėgas. Gynybos esmė – naikinti priešą susitelkimo rajonuose (pradinėse pozicijose), jam artėjant (išsiskleidžiant), atakuojant priešakinį gynybos kraštą ir įsiveržus į ginamąjį ruožą; naudojama: aviacijos ir raketų smūgiai, artilerijos, tankų ir kitų šaunamųjų ginklų ugnis ir inžinerinės užtvaros, tarpusavio parama ugnimi, sudaromi stiprūs rezervai, taikomi klaidinamieji veiksmai, rengiamas kontrparengimas, stengiamasi išlaikyti lemiamas gynybines pozicijas ir rajonus, kontratakuoti. Pagal kovos veiksmų mastą gynyba gali būti taktinė, operatyvinė ir strateginė; pagal kovos užduotį ir turimas pajėgas – mobilioji ir rajono (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse atitinkamai – manevrinė arba pozicinė); pagal gynybos tikslus, organizavimo ir rengimo būdus, turimą laiką, sąlytį su priešu ir kitus veiksnius – iš anksto suplanuota ir nesuplanuota, aktyvioji, aplinkinė, improvizuotoji, išankstinė, sekinamoji, parengtoji, uždaroji, židininė, žiedinė, gynyba į gilumą, plačiu frontu, pereinanti į puolimą ir kitokia. Dar skiriama gynyba ypatingomis sąlygomis (dykumoje, kalnuose, šiauriniuose rajonuose, kranto, įtvirtinto rajono, galerinė gynyba ir kita), ji turi daug ypatumų.
645