Lùkšas Gytis 1946 05 16Kaunas, lietuvių kino režisierius. R. Lukšo sūnus. 1971 baigęs Kinematografijos institutą Maskvoje 1971–91 dirbo Lietuvos kino studijoje. 1991–2017 Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. Atgimimo laikotarpiu buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, 1988–90 Sąjūdžio Seimo narys. 2009–17 tarptautinio kino festivalio Baltijos banga vadovas. 2012–13 Europos kino režisierių federacijos Vykdomojo komiteto narys. Dėstė Lietuvos ir užsienio (Londono kino mokykloje) aukštosiose mokyklose, Judančių vaizdų muziejuje Londone. Pirmieji filmai – novelė Telefonas televizijos filme Linksmos istorijos (1973) ir televizijos filmas Žvangutis (1974, pagal K. Sają). Vaidybinius filmus kūrė daugiausia pagal lietuvių literatūros kūrinius, jiems būdinga poetinė pasaulėjauta. Filmas Virto ąžuolai (1976, pagal J. Baltušį) išsiskyrė lietuvių kinui nebūdingomis didelėmis aistromis, raiškiu, prieštaringu moters paveikslu.
Gytis Lukšas
Poetiniame filme Mano vaikystės ruduo (1977, pagal J. Aputį) pasakojama apie paauglio susidūrimą su suaugusiųjų pasauliu. Filme Vasara baigiasi rudenį (1981, pagal R. Granauską) atskleidžiama sovietmečiu išnaikintų vienkiemių situacija, tradicinio gyvenimo būdo išnykimas. Muzikiniame televizijos filme Vakar ir visados (1984) rodant lietuvių papročius, apeigas, dainas atkuriama dvasinė tautos savastis (filmas kaip mokymo priemonė naudotas Sorbonos, kituose universitetuose).
G. Lukšas. Filmo Duburys kadras (2009, iš kairės: Juozapas – Giedrius Kiela, Vidas – Šarūnas Datenis)
Filmuose Žalčio žvilgsnis (1990, pagal S. T. Kondrotą), Žemės keleiviai (1992, Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Lagove prizas 1993), Mėnulio Lietuva (1997, pagal S. Šaltenį, kino festivalio Eurazija prizas 1999) plėtojamos tautos dramatiškos istorijos, asmeninio pasirinkimo temos. Kiti filmai: Anglų valsas (1982, pagal J. Galsworthy), Duburys (2009, pagal R. Granauską, Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija, Talino tarptautinio kino festivalio Juodosios naktys prizas, abu 2009, Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Lagove prizas 2010), televizijos – Žaltvykslės (2 serijos 1979–80, pagal H. Chr. Anderseną), Žolės šaknys (2 serijos, 1988, pagal V. Jasukaitytę). Parašė daugelio savo filmų scenarijus.
Sukūrė dokumentinių filmų (J. Miltinis. Monologai 1988, Tarnavimas 2001, Dieviškoji šviesa 2006, apie A. Elskų), kino žurnalų Valstybės kino metraštis, radijo teatro spektaklių. Lietuvos radijuje parengė apie 30 laidų Poetiniai skaitymai. Iš rusų kalbos išvertė ir sudarė I. Turgenevo miniatūrų rinktinę Senilia (2018), t. p. išvertė kūrinių iš anglų ir vokiečių kalbų.
Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000). Gedimino ordino Riterio kryžius (2006). Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2012). Lietuvos nacionalinė premija (2016).