gyvãčių nuoda, biologiškai aktyvios medžiagos, kurias išskiria tikrųjų nuodingųjų gyvačių pakitusios seilių liaukos. Gyvačių nuodingieji dantys pagal išsidėstymą burnoje skirstomi į du tipus. Pirmojo tipo gyvačių nuodingieji dantys auga viršutinio žandikaulio užpakaliniame gale ir turi vagelę nuodams nutekėti. Tokius dantis turi gyvatės strėlės. Šių gyvačių nuodai veikia šaltakraujus gyvūnus. Antrojo tipo dantis turinčių gyvačių (angių, kobrų, skydasnukių ir kitų) nuodingieji dantys auga iš viršutinio žandikaulio priekinės dalies. Jie būna labai pailgėję ir dažniausiai turi vidinį kanalėlį. Šių gyvačių nuodai veikia šiltakraujus gyvūnus. Žmogui nuodingų gyvačių yra apie 450 rūšių. Gyvačių nuodai nevienodai veikia įvairių rūšių gyvūnus. Pvz., toks pat kobros nuodų kiekis gali būti pražūtingas 25 šunims, 60 arklių ir 300 000 balandžių.
Pagal gyvačių nuodų poveikį žmogui skiriamos dviejų grupių gyvatės. Pirmajai grupei priklauso giurzos, efos ir angys. Jų nuodai veikia kraujo ir kraujodaros sistemą. Įkąstoje vietoje juntamas stiprus skausmas, patinimas aplink žaizdelę plinta į visą galūnę. Žmogų apima mieguistumas, pila šaltas prakaitas, dažniausiai ištinka drebulio, vėmimo ir kliedesio priepuoliai. Kūną išberia violetiškai raudonos dėmės. Sunkiais atvejais prasideda audinių nekrozė, susidaro opos bei pūliniai. Antrajai grupei priskiriamų gyvačių (dažniausiai kobrų) nuodai veikia nervų sistemą. Tokios gyvatės įkąstas žmogus nejunta skausmo, bet sunkėja jo kvėpavimas, sutrinka kalba, tinsta akių vokai, burnos raumenys, liežuvis, mėlynuoja veidas, ištinka paralyžius, sunkiais atvejais – mirtis. Gyvačių nuodai daugiausia naudojami gaminti vaistams nuo gyvačių įkandimo, radikulito, reumato. Gyvačių nuodai plačiai taikomi atliekant biocheminius tyrimus.
455