gyvẽnamieji nama, pastatai, skirti žmonėms nuolat gyventi. Seniausia ir gausiausia (sudaro daugiau kaip 90% visų pastatų) pastatų grupė. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai. Gyvenamieji namai skiriasi dydžiu (vienbučiai, dvibučiai, daugiabučiai), aukščiu (vienaukščiai, dviaukščiai, daugiaaukščiai), planu (sekciniai pastatai, koridoriniai, galeriniai pastatai, sekciniai galeriniai ir kiti namai), statybinėmis medžiagomis (medis, plytos, gelžbetonis ir kita), konstrukcijomis (karkasinė, laikančiųjų sienų, monolitinė, blokinė, mišrioji ir kita).
Seniausi ir labiausiai paplitę vienbučiai gyvenamieji namai, skirti vienai šeimai. Dažniausiai jie būna vienaukščiai arba dviaukščiai (kotedžas), dažnai su mansarda ir sodybiniu sklypu. Dvibučiai gyvenamieji namai būna vienaukščiai arba dviaukščiai, kartais su mansarda. Vienbučiai ar dvibučiai gyvenamieji namai taupant išlaidas statybinėms medžiagoms, komunikacijoms gali būti jungiami į blokuotąjį gyvenamąjį namą su individualiu arba bendru žemės sklypu. Daugiabučiai gyvenamieji namai dažniausiai daugiaaukščiai, statomi miestuose. Sekcinius gyvenamuosius namus sudaro viena nuo kitos izoliuotos sekcijos, kuriose prie vienos laiptinės įrengiami butai. Vienos sekcijos gyvenamieji namai vadinami taškiniais arba bokštiniais (jei jie aukštesni nei 9 aukštų). Koridoriniuose gyvenamuosiuose namuose butai išdėstyti prie bendro koridoriaus, dažnai su bendro naudojimo patalpomis (bendrabutis). Galeriniuose gyvenamuosiuose namuose koridoriaus vietoje įrengiama atvira ar įstiklinta galerija, iš kurios patenkama į butą. Sekciniuose galeriniuose gyvenamuosiuose namuose galerija įrengiama ne kiekviename aukšte (dalis butų išdėstyta per du aukštus).
Gyvenamųjų namų rūsiuose ar pusrūsiuose įrengiamos bendrosios ir pagalbinės patalpos (katilinės, sandėliai, garažai). Kartais gyvenamojo namo apatiniame aukšte įsikuria parduotuvės, kitos aptarnavimo įstaigos. Aukštesniuose nei 5 aukštų gyvenamuosiuose namuose dažniausiai įrengiami liftai.
Istorinė apžvalga
Pirmieji gyvenamieji namai buvo būstai – ovaliojo ar apskritojo plano palapinės, vėliau keturkampiai pastatai su plokščiaisiais, dvišlaičiais arba keturšlaičiais stogais. Statyta iš šakų, molio, akmenų, samanų, nendrių ir kitų vietinių medžiagų. Klostantis visuomenės luominei struktūrai atsirado įvairaus plano ir pavidalo gyvenamųjų namų. Valdovų ir didikų gyvenamieji namai išsiskyrė dydžiu, statybinėmis medžiagomis, dekoru ir įranga. Senovės Egipto, Mesopotamijos, Artimųjų Rytų šalyse statyti rūmai, apjuosti akmenų sienomis, su atskirais vidaus kiemais, galerijomis, kolonų portikais. Statyta iš nedegtų plytų, akmenų, molio, kartais medienos.
gyvenamasis namas senovės Graikijoje (schema)
Senovės Graikijoje (Kretos‑Mikėnų kultūroje) susiklostė megaronas, 5–4 a. pr. Kr. – 1–2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Jo centrinėje dalyje buvo vidinis kiemas (aula, vėliau peristilas) su kolonada, aplink kurį grupuotos gyvenamosios patalpos. Gyvenamieji namai puošti mozaikomis, freskomis, skulptūromis. Senovės Romoje gyvenamieji namai dažniausiai statyti vienaukščiai, stačiakampio plano, su vidaus kiemu (atrijumi), kurį supo gyvenamosios patalpos. Imperijos laikotarpiu pradėta statyti vilas ir daugiaaukščius daugiabučius nuomojamus namus – insules. Bizantijos imperijoje daugiaaukščių gyvenamųjų namų fasadai puošti arkadomis.
Viduriniais amžiais dėl klimato, reljefo, vietinių tradicijų, statybinių medžiagų įvairovės ir turtinės nelygybės susiklostė įvairaus dydžio, plano, architektūrinių formų gyvenamieji namai. Išsiskyrė saviti miesto ir kaimo gyvenamųjų namų tipai. Didikai statėsi įtvirtintas medines, vėliau mūrines pilis. Kaimo vietovėse statyti įvairūs gyvenamieji namai – karkasiniai ant stulpų (Kinijoje, Korėjoje, Indonezijoje), asimetriškojo plano, lengvai išardomi (Japonijoje), palapinės tipo jurtos (Azijoje), bokšto pavidalo su šaunamosiomis angomis (Kaukaze, Albanijoje, Serbijoje), plokščiastogiai, kartais su dvišlaičiu stogu, vidaus kiemu ir aklinomis išorinėmis sienomis (Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje), plokščiastogiai su atviromis terasomis (Sakartvele, Armėnijoje), su dvišlaičiais ar keturšlaičiais stogais ir mažais langeliais (Vakarų Baltarusijoje, Ukrainoje), karkasiniai arba mūriniai su atviru ugniakuru (Anglijoje, Belgijoje, Prancūzijoje). Dažnai gyvenamieji namai jungti su ūkiniais pastatais (Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse, Šiaurės Vokietijoje ir kitur). Gyvenamieji namai statyti iš plūkto dumblo, molio, nedegtų plytų (Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje), medinio karkaso su šiaudų ir molio užpildu (Armėnijoje, Sakartvele), rąstų su malksnų ar šiaudų stogais (Rytų Europoje).
Europos miestų gyvenamųjų namų architektūrinėms formoms įtaką darė architektūros stilių raida. Susiklosčius romaniniam stiliui Vakarų Europos miestuose paplito mediniai, akmeniniai ir fachverkiniai 2–3 aukštų gyvenamieji namai su čerpių arba skardos stogais. Apatiniame jų aukšte dažniausiai buvo įrengiamos dirbtuvės, parduotuvės, viršutiniuose – gyvenamosios patalpos.
Albrechtsburgo pilis Meissene (1485, architektas Arnoldas Vestfalietis)
Gotikos laikotarpiu gyvenamieji namai tapo grakštesnių proporcijų, siaurų fasadų, puošnesni. Vyravo akmeniniai ir plytiniai 2–3 aukštų gyvenamieji namai, statyti galu (Šiaurės Europoje) arba šonu (Pietų Europoje) į aikštę ar gatvę. Puošnesni turtingųjų gyvenamieji namai dažnai būdavo su erkeriu. Renesanso epochoje statyta rūmai (juose patalpos išdėstytos amfiladiškai), užmiesčio vilos, susiklostė kotedžas (Anglijoje), otelis (Prancūzijoje). Gyvenamieji namai buvo darnių proporcijų, fasaduose – arkos, kolonos, dažnai įrengiami vidaus kiemai su galerijomis. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu statyta rūmų ansambliai, užmiesčio vilos ir kitų tipų gyvenamieji namai. Smulkūs miesto amatininkai, prekybininkai, miestelėnai statėsi tradicinius 1–2 aukštų medinius arba mūrinius gyvenamuosius namus.
19 a. pradžioje plėtojantis pramonei, didėjant miestams, gyvenamieji namai statyti vis tankiau ir didesni. Atsiradus naujoms statybinėms medžiagoms (metalui, betonui, gelžbetoniui), tobulėjant statybos technikai plito nauji įvairaus plano (sekcinio, galerinio, koridorinio) 5–6 aukštų, nuo 19 a. vidurio (išradus liftą) – 9 ir daugiau aukštų gyvenamieji namai. 19 a. pabaigoje atsiradus sanitariniams įrenginiams pakito butų planas – patalpas pradėta grupuoti pagal zonas. Mažas pajamas turintiems miesto gyventojams statyti ekonomiški pigių butų gyvenamieji namai (2–3 kambarių, plonesnėmis sienomis, santūraus dekoro). Priemiesčiuose prie fabrikų pradėti statyti darbininkų gyvenamieji namai. Rezidenciniai gyvenamieji namai (pilys, rūmai, oteliai, vilos, kotedžai) tapo mažesni, asimetriškosios kompozicijos.
gyvenamųjų namų kompleksas Habitat 67 Montréalyje (1967, architektas M. Safdie)
Nuo 20 a. pirmos pusės gyvenamųjų namų architektūrai įtaką darė funkcionalizmas. Būdinga racionalus patalpų planas, standartizuotos architektūrinės formos, atsisakyta puošybos. Miestuose statyti daugiaaukščiai ir mažaaukščiai sekciniai, galeriniai, blokuoti gyvenamieji namai. Po II pasaulinio karo buvo rekonstruojami senieji gyvenamieji namai, statomi daugiaaukščiai sekciniai (taškiniai, bokštiniai), galeriniai, koridoriniai, 2–3 aukštų blokuoti gyvenamieji namai. Priemiesčiuose toliau plito nedideli 1–2 aukštų vienos šeimos gyvenamieji namai.
Lietuvoje
Lietuvos seniausi gyvenamieji statiniai buvo antžeminiai būstai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kaltą ir kirvį), plito sudėtingesnės konstrukcijos vienos patalpos gyvenamieji namai, statyti iš gulsčių rąstų be pamato, lubų ir grindų, su atvira ugniaviete ir šiaudiniu stogu. Tokį namą žemaičiai vadino numu. Lietuvos rytinėje dalyje 9–12 a. paplito gyvenamasis namas – dūminė pirkia – statytas su lubomis ir plūktine molio krosnimi kampe. Manoma, jau nuo 13 a. namai statyti su pamatais; jiems naudoti poliai (drėgnose vietovėse) ar ąžuolinės kaladės. Dažniausiai tradicinių gyvenamųjų namų pamatai kloti iš netašytų lauko akmenų, surištų kalkių arba molio skiediniu; nuo 20 a. pradžios akmenys pamatams buvo aptašomi ir surišami cemento skiediniu. Iki 16 a. valstiečių statyti pastatai buvo numas ir pirkia. Jie buvo skirtingo plano, tūrio, formų, bet sienos ir stogas turėjo daug bendrų bruožų. Vėliau jų planai ir formos kito. Ankstyvasis numas nuo vienos patalpos padidėjo iki keturių patalpų, bet jo viduryje išliko atvira ugniavietė. Manoma, nuo 16 a. Žemaitijoje greta numo buvo statomas naujas gyvenamasis namas – troba su krosnimi ir virene (kaminu) priemenėje; numas iki 19 a. pabaigos naudotas kaip vasaros virtuvė, tvartas arba sandėlis. Ilgainiui žemaičių troba išplito visoje Vakarų Lietuvoje. Rytų Lietuvoje ir Užnemunėje dūminės pirkios pavyzdžiu statomi gyvenamieji namai įgavo regioninių ypatumų; Užnemunės gyvenamiesiems namams turėjo įtakos Mažosios Lietuvos gyvenamasis namas. Senojoje aukštaičių pirkioje dažniausiai buvo 2 vienodo dydžio patalpos – dūminė (krosnis dažniausiai be dūmtraukio) ir priemenė. Valstiečių ir smulkiųjų bajorų namai buvo paprastesni, dvarų ir palivarkų savininkų – sudėtingesnio plano, geriau įrengti. 18 a. susiklostė svarbiausi valstiečių tradicinių gyvenamųjų namų tipai: Vakarų Lietuvoje – žemaičių troba, Rytų Lietuvoje – aukštaičių pirkia, Užnemunėje – pirkia arba stuba. Visų regionų valstiečių gyvenamieji namai buvo renčiami iš apvalių (nuo 18 a. tašytų arba apipjaustytų) rąstų, kampuose sukirstų į kertes arba į lygias sąsparas. Nuo 19 a. pabaigos gyvenamųjų namų sienas pradėta apkalti (apmušti) lentomis. Gegnės rėmėsi ant gegninių sienojų ir permėtės. Keturšlaičiai stogai dažniausiai buvo dengiami šiaudais ir nendrėmis (pajūryje), dvišlaičiai – šiaudais, nendrėmis, lentomis, malksnomis; 19 a. pradėta dengti čerpėmis, 20 a. pradžioje – skarda. Dvišlaičių stogų galai paprastai buvo užkalami vėjinėmis. Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai buvo įrengiami trejopi langai: patalpoms (didieji) bei pastogėms apšviesti, dekoratyviniai ir skirti vėdinimui (mažieji). Gyvenamųjų patalpų didžiuosius langus paprastai statydavo taip, kad pro juos būtų matyti ūkiniai pastatai (ypač jų durys) ir kelias, vedantis į sodybą, kad pro jį tiesiogiai kristų šviesa ant krosnies ir staklių. Langeliai paprastai buvo daromi šalia durų staktų arba virš jų. Prie durų statytas prieangis (manoma, pradėtas statyti 16 a., išplito 19 amžiuje). Nuo 19 a. pradžios valstiečių gyvenamuosiuose namuose pradėta dėti lentines grindis. 19 a. pirmoje pusėje, ėmus kaimams skirstytis į vienkiemius, paspartėjo gyvenamųjų namų statyba ir išplito puošyba. Tradicinių gyvenamųjų namų dažniausia buvo puošiama langų apvadai, langinės, durys, frontonai ir stogo galų užleidimas. 19 a. pabaigoje pradėjo nykti tradicinių gyvenamųjų namų regioniniai skirtumai.
gyvenamieji namai Rotušės aikštėje Kaune (16 a. pradžia–17 a. pradžia, 20 a. pabaigos nuotrauka)
Lietuvos miestų gyvenamųjų namų architektūrą veikė Europos architektūros istoriniai stiliai. 13 a. miestiečių gyvenamieji namai buvo nedideli (1–2 patalpų) mediniai su akmens ir molio krosnimis. 14 a. statyti didesni (2–3 patalpų), su atviru arba uždaru prieangiu. 14 a. viduryje pradėta statyti mūriniai 2 aukštų gyvenamieji anami su erdviais skliautuotais rūsiais. Pirmojo aukšto (dažnai ir rūsio) patalpos buvo skirtos prekybai, dirbtuvėms, antrajame aukšte buvo gyvenama. Gyvenamųjų namų netinkuoti fasadai puošti profiliuotomis perdegtomis plytomis ir plytų ornamentais. Renesanso epochoje gyvenamieji namai dažniausiai buvo mūriniai, tinkuoti, 2 aukštų, stačiakampio plano, 3–4 korpusų, su uždarais arba pusiau uždarais vidaus kiemais. Patalpos buvo su skliautais arba medinėmis lubomis, apšildomos mūrinėmis krosnimis; prabangesniuose gyvenamuosiuose namuose šildymui buvo įrengiamas hipokaustas.
Šoniniais fasadais į gatvę pasuktų gyvenamųjų namų aukštus stogus dengė atikai, ant galais į gatvę pasuktų fasadų atsirado aukšti horizontaliai skaidyti frontonai. Pusapskričių, segmentinių arkų arba stačiakampiai įvairaus dydžio langai dėstyti simetriškai.
17 a. pabaigoje pradėjo plisti siauri ilgi su erdviais rūsiais barokiniai gyvenamieji namai. Jiems būdinga uždari kiemai su atviromis galerijomis, lygios fasadų sienos (kartais skaidytos piliastrais), medinės konstrukcijos stogai (kartais laiptuotos formos), dengti čerpėmis, lentomis, malksnomis (17–18 a. dėl gaisrų pavojaus dengti keraminėmis čerpėmis). 18 a. pabaigoje nemažai barokinių gyvenamųjų namų rekonstruota – jiems pristatyti tretieji arba atikiniai aukštai, fasaduose atsirado klasicistinių antablementų, buvo pristatomi kolonomis paremti balkonai. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu miestuose ir priemiesčiuose statyti prabangūs didikų rūmai su amfiladiškai išdėstytomis patalpomis, apjuosti parku.
19 a. plito mažesni rezidenciniai gyvenamieji namai (rūmai, dvareliai, kotedžai, vilos). Jų planą ir erdvę lėmė bendros architektūros raidos kryptys. Romantizmo laikotarpiu taikyta neorenesanso, neoklasicizmo, neogotikos architektūrinės formos. Paplito metalo kolonos, laiptai, tvorelės. Istorizmo laikotarpiu miestų centruose pradėta statyti 2–4 aukštų daugiabučiai nuomojami ir 1–3 aukštų nedideli rezidenciniai gyvenamieji namai. Dažniausiai derinti eklektiniai neostiliai, pastatyta neogotikos, neorenesanso, neobaroko ar neoklasicizmo gyvenamųjų namų.
privatus gyvenamasis namas Kaune (1996, architektas A. Kančas)
gyvenamųjų namų kvartalas Pavilnių regioniniame parke (2015, architektūrinės bendrovės Plazma, Paleko architektų studija)
20 a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje pastatyta moderno krypties gyvenamųjų namų ir jų kolonijų; namai asimetriškosios kompozicijos, patalpos grupuotos pagal zonas. Miestų pakraščiuose daugiausia buvo statoma sodybinių gyvenamųjų namų. Nepriklausomybės laikotarpiu miestuose (ypač Kaune) pastatyta funkcionalių racionalizmo krypties gyvenamųjų namų. Nuo 20 a. vidurio miestuose statyta vis daugiau tipinių daugiabučių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. 1959 pradėta statyti surenkamuosius sekcinius stambiaplokščius, nuo 1964 – sekcinius stambiaplokščius 9–12, nuo 1980 – monolitinius gelžbetoninius 13–16 aukštų gyvenamuosius namus. Kaimo vietovėse gyvenamieji namai t. p. statyti pagal tipinius projektus; pastatyta namažai Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato skydinių surenkamųjų gyvenamųjų namų.
Atkūrus nepriklausomybę suintensyvėjo privačių gyvenamųjų namų statyba. Pagal individualius projektus statoma vienbučiai, blokuoti, daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai.
902