gyvẽnimo cklo hipotèzė, ekonomikos mokslo hipotezė, kuri teigia, kad asmens (namų ūkio) vartojimas priklauso ne tik nuo einamųjų pajamų, bet ir nuo laukiamų viso gyvenimo ciklo pajamų.
Pavyzdžiui, asmuo įsigyja brangią prekę išsimokėtinai tikėdamasis, kad būsimų pajamų pakaks šiam kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti. Asmuo vartojimą planuoja visą gyvenimo ciklą įvertindamas savo pajamas ir turtą. Kuo žmogus labiau artėja prie gyvenimo ciklo pabaigos, tuo didesnis jo ribinis polinkis vartoti (vartojimo pokytis gavus papildomą pajamų vienetą). Jauniems ir seniems žmonės būdingas didesnis vidutinis polinkis vartoti (išreiškiamas vartojimo ir bendrųjų pajamų santykiu). Jų išlaidos paprastai didesnės už pajamas (tai yra santaupos neigiamos), nes jauni žmonės dažniausiai skolinasi būsimų pajamų sąskaita, o seni žmonės stengiasi išleisti per gyvenimą sukauptas santaupas. Vidutinio amžiaus žmonės arba moka ankstesnes skolas, arba taupo (polinkis taupyti) senatvei, todėl jų vidutinis polinkis vartoti yra mažesnis. Laikantis prielaidos, kad gyventojų pasiskirstymas pagal amžių ir pajamas yra santykinai pastovus, galima sujungti individualias (atskirų vartotojų) vartojimo funkcijas (vartojimo ir pajamų priklausomybės išraiškas) ir gauti visuminę vartojimo funkciją. Gyvenimo ciklo hipotezė paaiškina ir vertybinių popierių rinkos poveikį vartotojui. Vertybinių popierių rinkoje esant pakilimo laikotarpiui vartotojo realus turtas yra didelis ir vartojimas didėja, rinkoje įsivyravus sąstingiui jo realus turtas sumažėja ir vartojimas taip pat mažėja.
Gyvenimo ciklo hipotezę iškėlė F. Modigliani, plėtojo A. Ando, R. Brumbergas, I. Fisheris (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), H. R. F. Harrodas (Didžioji Britanija) ir kiti.