gyvẽnimo filosòfija, 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios filosofijos kryptis. Pradininku laikomas F. Nietzsche. Atsirado kaip priešprieša naujųjų amžių racionalizmui, metafizikai, neokantiniam gnoseologizmui ir metodologizmui, pozityvistiniam tikrovės aiškinimui. Gyvenimo filosofijos atstovai (H. Bergsonas, W. Dilthey, L. Klagesas, G. Simmelis, O. Spengleris) iškėlė gyvenimą (ar gyvybę) kaip pirminę, visa apimančią šiapusinę tikrovę, visuotinį tapsmą. Jis laikytas ankstesniu už objekto ir subjekto, būties ir sąmonės, materijos ir dvasios, kitas pamatines perskyras. Gyvenimo tikrovė traktuota kaip nepertraukiama, kintanti visuma, iš kurios iškyla ir į ją sugrįžta visi gyvenimo buviniai. Gyvenimas gyvenimo filosofijos atstovų traktuotas skirtingai: kaip valios galiai atmainų žaismas, kultūrinė istorinė (W. Dilthey, G. Simmelis, O. Spengleris) arba biologinė (L. Klagesas) tikrovė, kaip gyvybės impulsas, gyvenamo laiko trukmė, kosminis tapsmas (H. Bergsonas). Gyvenimo tikrovė ir jos patyrimas suvokiami kaip tiesioginė duotis ir spontaniška įžvalga bei patirtis. Jos traktuotos skirtingai. Tiesioginė patirtis laikyta visuminiu kūrybišku vyksmu ir priešinta analitiniam intelektiniam mąstymui, kuriam esą prieinami tik pavieniai tikrovės elementai ir nekintantys dariniai. Šis mąstymas nepajėgiąs suvokti daiktų esmės, o juo paremtas mokslinis pažinimas esąs tiesiogiai susijęs su poreikių tenkinimu ir pasaulio techninio užvaldymo siekiu. Intuityvi, vaizdinė, simbolinė gyvenimo tikrovės pagava, išgyvenimai, nereflektyvus įsijautimas ir įsigyvenimas į jį yra artimesni meninei veiklai, kūrybai. Gyvenimo filosofijos atstovai pabrėžė skirtingus dalykus – raiškos asmeniškumą ir individualios kūrybos unikalumą, beasmenį tikrovės tapsmo pobūdį.
Remdamiesi gyvenimo filosofijos principais kai kurie jos atstovai (W. Dilthey, G. Simmelis) plėtojo humanitarinių mokslų metodologijos ir hermeneutinės filosofijos idėjas, gamtamokslinę priežastingumo sampratą keisdami vidinio prasmių sąryšio samprata. Gyvenimo tikrovėje buvo pabrėžiama išgyvenimas, išraiška, supratimas; šis esąs nukreiptas ne į iracionalią vitalinę, o į kultūrinę, istorinę, ženklų tikrovę. Supratime slypinčios tradicijos, galimybė paaiškinti tekstų reikšmes, refleksijos ir rekonstrukcijos dėmenys. Istorija gyvenimo filosofijoje dažniausiai buvo traktuojama kaip daugelis uždarų kultūros sistemų, kultūros pasaulių, kultūros formų su savomis logikomis (G. Simmelis) arba unikalių kultūros darinių, kurie, panašiai kaip biologiniai organizmai, skleidžiasi praeidami vidujai būtinus (likiminius) dinamiškos plėtros (kultūros) ir stabarėjimo bei mechaninio kartojimo (civilizacijos) etapus (O. Spenglerio kultūros morfologija). H. Bergsonas abstrakčiai mokslo ir mechanistinei laiko sampratai priešino intuityviai suvokiamą realią gyvenamo laiko trukmę. Ji sieta su nuolatiniu naujų formų kūrimu ir tapsmu, abipusiu praeities ir dabarties prasiskverbimu, ateities neapibrėžtimi ir su ja susijusia laisve. Gyvenimo reiškiniai esą neapibrėžiami sąvokomis. Kai kurie gyvenimo filosofijos atstovai naudojo metaforines, simbolines, mitines ir poetines raiškos priemones, kūrė savitas filosofines sąvokas (H. Bergsonas) arba transformavo tradicines (W. Dilthey).
Gyvenimo filosofijos problemas perėmė ir interpretavo fenomenologijos, filosofinės antropologijos, hermeneutikos, egzistencializmo, personalizmo ir kitų filosofijos krypčių atstovai.
Lietuvoje gyvenimo filosofija reiškėsi iki Antrojo pasaulinio karo kaip organicizmo ir vitalizmo tendencijos.
L: O. F. Bollnow Die Lebensphilosophie Berlin 1958.
1676