gyvenimo lygis

gyvẽnimo lỹgis, gyventojų materialinės gerovės lygis, apibūdinamas materialinėmis gyvenimo sąlygomis, asmens arba namų ūkio perkamąja galia. Priklauso nuo to, kiek asmuo ar namų ūkis gauna pajamų ir kokios yra perkamų prekių bei paslaugų kainos. Kintančiomis vidutinėmis pajamomis vertinamas visos visuomenės ar jos sluoksnių gyvenimo lygio kitimas. Šalies gyventojų gyvenimo lygio kilimu dažniausiai vertinama ekonominė pažanga (galutinis ekonominės veiklos tikslas), todėl kaip bendriausias gyvenimo lygio rodiklis tarptautiniuose palyginimuose naudojami bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, arba nacionalinių pajamų, tenkančių vienam gyventojui, rodikliai. Jie ne visai tiksliai apibūdina gyvenimo lygį, nes dažniausiai dar būna neformali (neapskaitoma) ekonominė veikla, o gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo vidutinių pajamų, bet ir nuo pajamų pasiskirstymo visuomenėje. Pripažįstama, kad net esant toms pačioms vidutinėms pajamoms šalyje, kurioje yra didelė gyventojų pajamų diferenciacija, gyvenimo lygis žemesnis negu šalyje, kurioje ši diferenciacija mažesnė. Duomenų apie gyvenimo lygį pagrindinis šaltinis – namų ūkių biudžetų arba gyventojų pajamų ir išlaidų tyrimai, periodiškai atliekami visose civilizuotose šalyse. Šie tyrimai, be pajamų ir vartojimo išlaidų, apima ir būsto kokybę, apsirūpinimą ilgalaikio vartojimo reikmenimis bei kitas materialinei gerovei svarbias sąlygas. Vertinant gyvenimo lygį susiduriama ir su kitomis problemomis: vienodo dydžio pajamos lemia skirtingą gyvenimo lygį namų ūkiams, kuriuose yra skirtingas išlaikomų narių skaičius, gyvenimo lygis taip pat priklauso nuo galimybės gauti viešąsias paslaugas, kurios gyventojams teikiamos nemokamai, ir nuo gamtinės bei socialinės aplinkos. Šiuos dalykus sunku kiekybiškai įvertinti, todėl tokiais atvejais kartais vartojamas ne gyvenimo lygio, o gyvenimo kokybės terminas. Gyvenimo lygio sinonimu dažnai laikomas gyvenimo standartų terminas, bet jis labiau pabrėžia ne esamos padėties vertinimą, o siekius, žemiausiems gyventojų sluoksniams siektiną gyvenimo lygį. Valstybės vykdomoje paramos skurstantiesiems politikoje dažnai nustatomi minimalūs gyvenimo standartai – apskaičiuojama, koks vartojimo reikmenų krepšelis būtinas minimaliems poreikiams patenkinti ir kokia jo kaina. Ekonomiškai stipresnėse šalyse dažniausiai pripažįstama valstybės atsakomybė už tai, kad visiems gyventojams būtų garantuotas bent minimalusis gyvenimo lygis arba minimalūs gyvenimo standartai.

LIETUVOJE kaip vienas pagrindinių socialinės paramos skurstantiesiems kriterijų 1990 įvestas minimalaus gyvenimo lygio (MGL) rodiklis, su juo susieta teisė į socialinę paramą ir socialinių pašalpų dydis. Iš pradžių MGL sudarė apie 40 % vidutinio darbo užmokesčio (nuo 1990 01 MGL buvo 70 rublių, nuo 1990 10 – 100 rublių). Didėjant prekių ir paslaugų kainoms MGL buvo nepakankamai didinamas ir 1998–2004 tesudarė 125 Lt, arba apie 10–15 % vidutinio darbo užmokesčio. 2003 Lietuvos BVP vienam gyventojui sudarė daugiau kaip 40 % Europos Sąjungos šalių vidurkio ir buvo didesnis tik už vienos Europos Sąjungos šalių kandidačių – Latvijos – BVP vienam gyventojui (lentelė).

*Eurostat duomenys

**perskaičiuota pagal perkamosios galios paritetą

***Europos Sąjungos 15 narių vidurkis – 109 %, euro zonos 12 šalių – 107 %, 10 šalių kandidačių – 60 %

386

gyvenimo kokybė; gyvenimo standartai