gyvéntojų geogrãfija, visuomeninės geografijos šaka, tirianti gyventojų sudėtį, pasiskirstymą, gyvenviečių tipus ir išsidėstymą. Kai kurie mokslininkai gyventojų geografiją laiko savarankiška geografijos mokslų sistemos dalimi, kiti – demografijos sinonimu.
Gyventojų geografija tiria: gyventojų reprodukcijos regioninius skirtumus ir juos lemiančius veiksnius, gyventojų struktūrą pagal amžių, lytį, šeiminę padėtį; bendrąjį ir tam tikrų teritorijos dalių (dirbamos žemės arealų, rekreacinių teritorijų) gyventojų tankį; regioninius darbo jėgos išteklius, jų racionalų naudojimą, ekonomiškai aktyvių gyventojų (tarp jų ir bedarbių) teritorinę sklaidą; gyventojų migraciją, jos įtaką didelėms teritorinėms žmonių grupėms (jų amžiaus struktūrai, lyties, kalbos, rasės, etninei sudėčiai); socialinę gyventojų sudėtį (šskiriama socialinės grupės, daroma jų regioninė apžvalga, apibūdinamos amžiaus grupės); gyventojų kultūrą, buitį, gyvenimo būdą (ši tyrimų kryptis glaudžiai siejasi su etnografija ir sociologija). Gyventojų geografija remiasi demografijos, darbo ekonomikos, etnografijos duomenimis bei metodais ir teikia joms savo duomenų. Be to, tyrimai atliekami remiantis matematikos, statistikos, sociologijos ir kitų mokslų metodais.
gyvenamasis rajonas Anjange (Kinija)
gyventojų tankis Abiejų Tautų Respublikoje (pagal 1790 metų gyventojų surašymą)
Gyventojų geografija išsirutuliojo 20 amžiuje. Lietuvoje gyventojų geografijos problemas pradėjo nagrinėti K. Pakštas, S. Tarvydas, P. Gaučas; mokslo veikalų parašė P. G. Adlys, V. Stankūnienė, E. Stankūnienė, A. J. Stanaitis, S. Stanaitis, S. Vaitekūnas, J. Zagorskis.
1447