gyvéntojų migrãcija, žmonių judėjimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Gyventojų migracija turi įtakos daugeliui visuomeninio gyvenimo socialinių ir ekonominių reiškinių. Gali būti nuolatinė, kai naujoje vietoje įsikuriama visam laikui, ir laikina, arba sezoninė, kai naujoje vietoje įsikuriama laikinai. Gyventojų migracija, kuri vyksta vienoje šalyje, vadinama vidine, tarp valstybių ar žemynų – išorine. Vidinių migracijų srautai: iš kaimo į miestą, iš miesto į miestą, iš miesto į kaimą, iš kaimo į kaimą. Žmonių judėjimas nekeičiant gyvenamosios vietos (vyksta į darbą, mokytis, gydytis, prekiauti ir sugrįžta) vadinamas švytuokline migracija. Gyventojų išvykimas iš šalies vadinamas emigracija, atvykimas į šalį – imigracija, prievartinis perkėlimas – deportacija. Gyventojų migracijos priežastys įvairios: ekonominės (vykstama ieškoti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų), politinės, religinės, šeiminės ir kitos. Migracijos apimtį parodo absoliutus migrantų skaičius, tenkantis valstybei, miestui ar regionui per tam tikrą laiką (mėnesį, metus).
Gyventojų migracija turėjo didelę įtaką žmonijos istorijai, tautų formavimuisi, Žemės apgyvenimui. Vyko nuo seniausių laikų, truko tūkstantmečius, šimtmečius (pvz., Didysis tautų kraustymasis). Didelė išorinė gyventojų migracija prasidėjo po Didžiųjų geografinių atradimų; daug europiečių kėlėsi į Ameriką, vėliau į Australiją, Pietų Afriką. 20 a. pradžioje (1900–14) iš Europos išvyko apie 20 mln. gyventojų, du trečdaliai jų – į Jungtines Amerikos Valstijas. Didelė gyventojų migracija vyko Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei pokario metais. 21 a. iš Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, Rytų ir Pietų Europos šalių žmonės migruoja į turtingesnes šalis – Jungtines Amerikos Valstijas, Vakarų ir Šiaurės Europą, Kanadą, Australiją.
1869–1939 į Šiaurės ir Pietų Ameriką emigravo daugiau kaip 400 000 Lietuvos gyventojų. 1990–2018 iš Lietuvos išvyko 999 865 gyventojai, o atvyko į Lietuvą tik 289 834.
1447