gyvénvietės, gyvẽnamosios vietóvės, žmonių gyvenimo ir veiklos vietos Lietuvoje. Pagal užstatymą, gyventojų skaičių ir jų veiklos pobūdį skiriamos miesto (miestas) ir kaimo (miestelis, kaimas) gyvenvietės. Miestas – kompaktiškai užstatyta (gyvenamaisiais namais, visuomeniniais ir gamybiniais pastatais, želdynais, gatvėmis ir keliais) gyvenvietė, turinti daugiau kaip 3000 gyventojų, kurių dauguma dirba pramonėje, verslo, socialinės (paslaugų) infrastruktūros srityse. Nuo 1994 miestu laikomos ir mažiau kaip 3000 gyventojų turinčios buvusios miesto tipo gyvenvietės. Miesteliu laikoma gyvenvietė, turinti 500–3000 gyventojų, kurių dauguma dirba verslo ir gamybos bei paslaugų srityse. Jame paprastai būna administracinis (seniūnija) ir kultūrinis (mokykla, biblioteka, klubas) centras, yra bažnyčia, parduotuvė (ar kelios parduotuvės), prekyvietė, policijos nuovada, medicinos punktas. Prie jų priskiriami ir tradiciniai (istoriniai) miesteliai. Gyvenvietės, neturinčios miestelio požymių, laikomos kaimais. Dauguma jų gyventojų verčiasi žemės ūkiu, amatais, pajūrio gyvenviečių – žvejyba. Jei kaime yra bažnyčia, jis tradiciškai vadinamas bažnytkaimiu. Atskirai įkurta vieno ūkio sodyba vadinama viensėdžiu (vienkiemiu). Pagal 1994 Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą gyvenvietei gali būti suteikiamas apskrities centro, miesto ar rajono savivaldybės centro, seniūnijos ar jos centro, sostinės ir kurorto statusas. 2011 surašymo duomenimis, Lietuvoje yra 103 miesto ir 20 940 kaimo (miesteliai, kaimai ir viensėdžiai) gyvenviečių.
Istorija
Ankstyviausių gyvenviečių Lietuvos teritorijoje aptikta iš akmens amžiaus. Paleolito (dešimtas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų) laikotarpiams būdingos laikinos (klajoklių) ir pastovesnės (medžiotojų) gyvenvietės; jos dar vadinamos stovyklavietėmis.
Ankstyvosios gyvenvietės daugiausia kurtos prie vandens: smėlėtose Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse, paežerėse, Kuršių nerijoje. Neolite (ketvirtas–antras tūkstantmetis prieš Kristų) ir bronzos amžiaus (1600–500 pr. Kr.) pradžioje žmonės gyveno atvirose gyvenvietėse dažniausiai sunkiai prieinamose vietose, vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko maistą. Pradėjus dirbti žemę ir auginti gyvulius aukštesnėse vietose imta kurti įtvirtintas bendruomenines gyvenvietes – piliakalnius, kurie bronzos amžiaus vėlyvuoju laikotarpiu tapo žmonių gyvenimo svarbiausiais centrais. 11–14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys, jų papėdėse arba netoli jų kurtos įtvirtintos (priešpilių) ir neįtvirtintos (papilių) gyvenvietės. Prie svarbesnių centrų (Apuolės, Aukštadvario, Kernavės, Maišiagalos) buvo 3–5 ha dydžio neįtvirtintos gyvenvietės; Šatrijos gyvenvietės teritorija apėmė apie 15 ha plotą. Ilgainiui iš kai kurių neįtvirtintų gyvenviečių išsirutuliojo kaimai (kitos nunyko), piliakalnių priešpilių vietose ar prie prekybos kelių ėmė kurtis miestai, pilys tapo įtvirtintais dvarais.
19 a. antroje pusėje tiesiant geležinkelį ėmė kurtis geležinkelio stočių, plėtojantis gamykloms ir fabrikams – įmonių gyvenvietės. Per Stolypino (1907–14) ir Lietuvos Respublikos žemės (1922) reformas išplito viensėdžiai, greta jų dažnai klostydavosi kelių sodybų kaimai. Sovietinės okupacijos metais dauguma viensėdžių ir mažų kaimų buvo sunaikinta, o jų gyventojai įkurdinti kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse. 1990 atkūrus nepriklausomybę ir grąžinus žemę buvusiems savininkams, vėl ėmė kurtis viensėdžiai, atstatomos sodybos.
902