gyvulininkỹstė, zootechnikos šaka, tirianti naminių gyvulių veisimą, šėrimą, laikymą ir priežiūrą, jų organizmo sandarą ir funkcijas, produkcijos gamybą ir kokybę. 17–19 a. natūrali gyvulininkystė tapo prekine. Vakarų Europos šalyse buvo išvestos produktyvios avių, galvijų, kiaulių veislės. G. L. de Buffonas, C. Bourgelat (abu Prancūzija) sukūrė gyvulių mišrinimo, eksterjero, veislių pastovumo teoriją.
Kaip savarankiškas mokslas gyvulininkystė susiklostė 19 a. viduryje. 20 a. pradžioje pradėtos steigti specialios gyvulininkystės mokyklos bei fakultetai. 19 a. pradėta tirti pašarų įtaka gyvulių produktyvumui, maistingumui. 1810 pirmąsias šėrimo normas nustatė ir pasiūlė A. D. Thaeris (Vokietija). Pašarų maistingumo vertinimo sistemą ir jų vienetus sukūrė H. F. Armsby (Jungtinės Amerikos Valstijos), O. J. Kellneris (Vokietija). Šie darbai buvo tęsiami Danijoje, Švedijoje, Rusijoje. Tam tikrų maisto medžiagų poreikį organizmui tyrė J. von Liebigas (Vokietija). Gyvulių konstitucijos tipus nagrinėjo U. Duerstas (Vokietija). 20 a. antroje pusėje gyvulininkystės tyrimai buvo atliekami Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europos, Skandinavijos šalyse, Sovietų Sąjungoje, Japonijoje. Sėklinimas, gemalų persodinimas, gyvūnų hibridizacija, skaičiavimo metodų taikymas veislininkystėje, imunogenetiniai metodai paspartino selekciją, buvo pasiektas didesnis gyvulių produktyvumas.
Lietuvoje
Lietuvoje naminių gyvulių anatomija, laikymo būdai, veisimas ir šėrimas buvo pradėta dėstyti 19 a. pradžioje Vilniaus universitete. I. K. Oginskis 19 a. antroje pusėje Rietavo mokykloje rengė žemės ūkio parodas. 1910 grafai Zubovai Bubiuose (prie Šiaulių) įsteigė trimetę gyvulininkystės ir pienininkystės mokyklą. Pradėta galvijų veislininkystė.
Tarpukario Lietuvoje gyvulininkystės mokslą pradėta formuoti Žemės ūkio akademijos Zootechnikos katedroje (įkurta 1924). Prie Kvietiškių (netoli Marijampolės) žemės ūkio mokyklos buvo įsteigta kiaulių kontrolinio penėjimo stotis. 1936 įkūrus Veterinarijos akademiją pradėta dėstyti gyvulininkystės disciplinas. Žymiausi mokslininkai J. Čepinskis, K. J. Aleksa, Z. Giršavičius, V. Zubovas.
1946 Veterinarijos akademijoje įkurtas Zootechnikos fakultetas. Įsteigus Gyvulininkystės institutą (1960) pradėta gilintis į veisimo biotechnologijos, imunogenetikos problemas. Žymiausi mokslininkai: R. Žebenka, J. Kuosa, Č. Jukna (galvijininkystė), R. Makoveckas, J. Šveistys (kiaulininkystė), J. Kunskas, V. V. Tarvydas, V. Kalpokas, A. Kairys (šėrimas), Z. Vagonis (imunologija), P. Pakėnas (veisimo biotechnologija).
Nuo 20 a. pabaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute atliekami ilgalaikiai moksliniai tyrimai, susiję su gyvulių veislių gerinimu, selekcijos ir veisimo metodų tobulinimu, senųjų veislių genofondo išsaugojimu, gyvūnų mitybos, šėrimo bei pašarų gamybos ir paruošimo problemomis.