gyvnų balsa, viena biologinės komunikacijos rūšių. Gyvūnai skleidžia ir generuoja 20 Hz–200 kHz diapazono garsinius signalus. Gyvūnams evoliucionuojant pereita nuo mechaninio garso išgavimo (vėžiagyviai, vabzdžiai, iš dalies žuvys) prie garso sukėlimo oro srove (kiti stuburiniai). Mechaninius garsus sukelia smūginiai, įvairūs organų trynimosi garsai, daugiausia paplitę tarp bestuburių. Yra apie 10 000 rūšių giedančiųjų vabzdžių. Gyvūnų balsai ypač būdingi lygiasparniams vabzdžiams (žiogams, svirpliams, skėriams, cikadoms). Garsai išgaunami trinant sparnus į galūnes. Smūginius garsus skleidžia žuvys. Žmogus jų negirdi, nes gyvena oro aplinkoje, žuvų balsai, atsispindėję nuo vandens ir oro skiriamosios ribos, grįžta į vandenį. Sausumos stuburinių gyvūnų kvėpavimo sistemos dalis virtusi specialiu balso organu. Varliagyvių, roplių ir žinduolių balso generavimo pagrindinis organas yra gerklos, turinčios porines balso klostes. Paukščių garso skleidimo aparatas yra unikalus (paukščių giedojimas). Iš roplių kai kurios driežų, krokodilų, gekonų, gyvačių rūšys naudojasi primityviomis garsų skleidimo priemonėmis – šnypštimu, švilpimu ar riaumojimu. Per evoliuciją gerai išlavėję paukščių ir aukštesniųjų žinduolių balsai lėmė didžiulę garsų įvairovę. Žinduolių garsiniai signalai daug paprastesni negu paukščių. Garsais žinduoliai kviečia, perspėja vieni kitus, t. p. išreiškia priešiškus santykius. Gyvūnų balsai labai skiriasi, bet juose yra ir bendra: visų stuburinių pavojaus signalai yra stiprūs, turi staigią pradinę fazę, ilgai trunka arba dažnai kartojasi. Grasinimo signalai būna pakankamai stiprūs, primena urzgimą. Kvietimo garsams būdingesnis švelnumas ir melodingumas. Sudėtingiausią ir geriausiai išlavėjusią balso sistemą turi žmogus.
455