gyvūnų gerovė

gyvnų geróvė, fizinė ir psichologinė gyvūnų būsena. Tai humaniško gyvūnų naudojimo koncepcija, siekiant iki minimumo sumažinti gyvūnų patiriamą skausmą, kančias ir stresą, pagerinti gyvūnų gerovę visais jų gyvenimo etapais. Terminas ir principai yra taikomi visiems gyvūnams, kuriuos daugiau ar mažiau kontroliuoja žmogus – ūkiniams gyvūnams, augintiniams (įskaitant benamius), nelaisvėje laikomiems laukiniams gyvūnams. Mažesniu mastu gyvūnų gerovės terminas taikomas laukiniams gyvūnams, gyvenantiems laisvėje – ši sritis yra daugiau aplinkosaugos ir ekologijos sferoje.

Gyvūnų gerovę apibrėžia vadinamosios 5 gyvūnų laisvės, arba poreikių patenkinimas, užtikrinantis kad gyvūnai nepatirtų: alkio ir troškulio; nepatogumų; skausmo, sužeidimo ir ligų; baimės ir streso; normalios elgsenos apribojimų. Kitaip tariant, kiek pastangų reikia individui prisitaikyti prie aplinkos ir kiek tos pastangos yra sėkmingos. Tai yra balansas tarp gyvūno prisitaikymo galimybių ir sunkumų, kuriuos jis patiria. Gyvūnui adaptuotis padeda jo anatomija, fiziologija, elgsena ir subjektyvūs pojūčiai. Sunkumai atsiranda dėl netinkamos aplinkos, gyvūnui prieinamų resursų trūkumo ir netinkamos kokybės, kitų nepalankių įvykių. Gyvūnų gerovė yra susijusi su gyvūnų juntamais pojūčiais: ji yra pakankama, jei nėra stiprių negatyvių pojūčių, įprastai vadinamų kančia, ir gyvūnas galimai jaučia teigiamus pojūčius, įprastai suvokiamus kaip malonumas. Gyvūnų gerovė yra ne vien tik moralinė kategorija. Įstatymuose gyvūnų gerovės reikalavimai atsirado 19 a., pirmiausia Didžiojoje Britanijoje. 20 a. antroje pusėje daugelyje šalių gyvūnų gerovė tapo kultūros dalimi, reglamentuojama gyvūnų apsaugos įstatymais, taisyklėmis, ūkinės ir kitos paskirties gyvūnų laikymo normatyvais ir daugeliu nerašytų taisyklių, kurių esmė – siekti, kad gyvūnai nepatirtų žiauraus ar netinkamo elgesio.

Gyvūnų gerovės metų logotipas (sukomponuotas Lietuvoje gyvenančių laukinių ir naminių gyvūnų gyvybės medis; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija)

arkliai

Žmonės gyvūnus savo reikmėms naudoja jau tūkstantmečius – manoma, kad šunys buvo prijaukinti prieš 15 tūkst. m., ožkos – prieš 12, kiaulės, avys – prieš 11, galvijai, katės – prieš 10, vištos – prieš 8, arkliai – prieš 3,5 tūkst. metų. Gyvūnų prijaukinimas, gyvulininkystės atsiradimas buvo didžiulis civilizacijos šuolis – gyvuliai leido žmonėms maistu apsirūpinti ištisus metus visose geografinėse ir klimato zonose: nuo dykumų, stepių ir skurdžių priekalnių (kur laikomos avys, kupranugariai, ožkos, arkliai) iki šiaurės tundrų toli už poliarinio rato (kur laikomi šiauriniai elniai). Neatsitiktinai pirmieji žmonijos istorijoje archeologų rasti miestai datuojami tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir gyvūnų prijaukinimas (prieš 9–10 tūkst. metų). Beveik visą šį laiką žmonės naudojo gyvūnus, kad galėtų maitintis, išgyventi ar atlikti įvairius darbus. Žmonių požiūris į gyvūnus buvo panašus kaip ir kitus pavaldžius žmones (vasalus, vergus, jaunesnius šeimos narius), t. y. kaip į nuosavybę ir naudos teikiantį daiktą.

Tik visuomenei modernėjant imta suprasti, kad gyvūnas yra gyvas sutvėrimas su specifiniais poreikiais, galintis jausti skausmą, baimę, turintis panašius į žmonių pojūčius. Nepaisant to, kad gyvūnai buvo prijaukinti prieš daug tūkstančių metų, jų instinktai, elgsena ir dauguma vidinių poreikių pakito nedaug, nes domestifikuota būklė yra neilgas laikotarpis, palyginti su milijonais rūšies evoliucijos metų.

Jau neabejojama, kad gyvūnai jaučia skausmą kaip ir žmonės, be to, tai geba ne tik žinduoliai, bet ir paukščiai, žuvys. Nelygu gyvūnų rūšis, jie jaučia įvairių emocijų spektrą ir jų psichinės galimybės yra didelės, net lygintinos su tokiomis žmogaus galimybėmis. Žmogus jau nėra vienintelis galintis pasigaminti įrankių, kaip buvo galvojama dar prieš 50 m. (įrankius gaminasi šimpanzės, kai kurie varninių šeimos paukščiai). Net nepatirdami fizinio skausmo gyvūnai (priklausomai nuo rūšies) gali jausti ne tik baimę, bet ir psichines kančias. Kančia ir yra riba, kurios civilizuota žmonių visuomenė neturėtų peržengti sąveikaudama tiek su savo, tiek su kitų rūšių individais.

Vertinimo sistema

Norint įvertinti gyvūnų gerovę reikia pasirinkti tam tikrus požymius, kurie apibūdina gyvūno būklę ir savijautą. Veterinarijos specialistai, norėdami nustatyti, ar gyvūnas sveikas, atlieka diagnostinius tyrimus: matuoja įvairius fiziologinius rodiklius, ieško ligų simptomų, nustato ligų sukėlėjus. Be abejo, svarbu užtikrinti, kad gyvūnai būtų sveiki. Tai būtinas gyvūnų gerovės elementas.

Tačiau to nepakanka, nes ir sveiki gyvūnai gali prastai gyventi ir jaustis blogai, jų elgsena gali sutrikti. Todėl mokslininkai bando sužinoti, kaip gyvūnas jaučiasi, pažvelgti į pasaulį iš gyvūno perspektyvos. Vertinant gyvūnų gerovę kreipiamas dėmesys į laikymo sąlygas (kitaip resursus) – gyvenamąją vietą ir jos fizines savybes, gyvūnų šėrimą, girdymą ir kitus dalykus. Kita vertinimo dalis yra pats gyvūnas, jo būklė, sveikata, elgsena, išorinė išvaizda, produkcijos kiekis ir kokybė. Tai tiesiogiai su gyvūnu susiję požymiai. Venos vertinimo sistemos labiau kreipia dėmesį į resursus, kitos – į pačių gyvūnų būklę, trečios bando suderinti abu šiuos aspektus. Geros vertinimo sistemos įprastai gauna kokią nors skaitmeninę gyvūnų gerovės išraišką – tam tikrų balų, taškų skaičių, kuriuo remiantis jau tiksliai galima pasakyti, ką rodo geresnis ar blogesnis gyvūnų laikymas.

žąsys

Įvairių šalių mokslininkai tobulina gyvūnų gerovės vertinimo sistemas, atsižvelgdami į šių dienų gyvulininkystės poreikius, gyvūnų sveikatos, laikymo sąlygų mokslinių tyrimų rezultatus, Europos Sąjungos gyvūnų gerovės teisinį reglamentavimą ir strategiją. Vienos iš naujausių ir pažangiausių ūkinių gyvūnų gerovės vertinimo metodikų yra Gerovės kokybės sistema (angl. Welfare Quality) ir Gyvūnų gerovės indikatoriai (angl. Animal Welfare Indicators). Šiuo principu sukurtos ir veikiančios sistemos yra skirtos tiek galvijų, tiek ir daugumos ūkinių gyvūnų rūšių, įskaitant ir kailinius žvėrelius, gerovei vertinti. Norvegijoje sukurta ir žuvų gerovės vertinimo sistema.

Europos Sąjungoje gyvūnų gerovės problemas padeda spręsti Gyvūnų gerovės platforma prie Europos Komisijos, Europos Sąjungos gyvūnų gerovės referenciniai centrai.

Istorija

Vienas pirmųjų darbų, atkreipusių šiuolaikinės visuomenės dėmesį į apgailėtiną ūkinių gyvūnų būklę, buvo 1964 išleista Ruthos Harrison knyga Gyvūnų mašinos (Animal Machines), kuri atskleidė ūkinių gyvūnų patiriamas kančias industrializuotame žemės ūkyje. Knyga paskatino Didžiosios Britanijos vyriausybę sudaryti zoologo Francio Williamo Rogerso Brambello vadovaujamą komisiją, skirtą gyvūnų gerovės klausimams tirti. Šios komisijos ataskaita, dar žinoma kaip Brambello ataskaita (1965), buvo išspausdinta 5 valstybėse. Joje pirmą kartą buvo suformuluoti gyvūnų gerovės principai ir 5 gyvūnų laisvės.

Žymiausi mokslininkai, kurie pirmieji prisidėjo prie gyvūnų gerovės supratimo, tyrimų ir plėtojimo, yra Donaldas Mauriceʼas Broomas, Davidas Fraseris (abu Didžioji Britanija), Georgia Mason (Kanada), Michaelis T. Mendlis, Mariana Stamp Dawkins, Michaelis Calvertas Appleby (visi Didžioji Britanija), Mary Temple Grandin (Jungtinės Amerikos Valstijos).

Gyvūnų gerovė Lietuvoje

Gyvūnų gerovės idėjas pirmasis ėmė propaguoti K. V. Trainys. Ūkinių gyvūnų gerovę kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nelaisvėje laikomų laukinių gyvūnų – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

3255