gyvnų globà, veikla, kuria siekiama išgelbėti ar išsaugoti gyvūnų sveikatą ar gyvybę, perkelti gyvūnus iš jiems kenksmingos ar neįprastos vietos ir suteikti laikiną ar pastovų prieglobstį arba tinkamoje vietoje paleisti į laisvę (laukinius gyvūnus). Globojami visi naminiai (augintiniai, ūkiniai gyvūnai ir kiti) ir laukiniai gyvūnai. Gyvūnų globa yra vienas būdų, padedančių užtikrinti gyvūnų gerovę, ypač tų gyvūnų, kurie pateko į nelaimę ar yra benamiai. Kartu tai yra būdas pagelbėti laukiniams gyvūnams atsidūrus žmonių gyvenamoje teritorijoje, kai gresia pavojus jų ar žmonių sveikatai arba gyvūnai trukdo žmonių veiklai. Gyvūnų globos veiklą dažniausiai vykdo specializuotos organizacijos ir valstybinės institucijos (tarnybos).
savanorė gyvūnų prieglaudoje
Gyvūnų globos organizacijos
Gyvūnų globos organizacijos yra nevyriausybinės, ne pelno institucijos, kurios daugiausia rūpinasi augintinių (kačių, šunų ir kitų) globa – benamių ar nereikalingų gyvūnų surinkimu, identifikavimu, laikymu, priežiūra ir gydymu, savininkų ar naujų globėjų paieška. Organizacijų veikla gali būti finansuojama iš paaukotų lėšų, t. p. savivaldybės gali pasitelkti šias organizacijas gyvūnų globai savo teritorijose ir skirti tam finansavimą. Kai kurios gyvūnų globos organizacijos vykdo ir laukinių gyvūnų globą urbanizuotose teritorijose. Surinkti benamiai ar kiti gyvūnai, kuriems reikalinga globa, apgyvendinami gyvūnų prieglaudose. Valstybės institucijos t. p. iš dalies atlieka gyvūnų globos funkcijas. Šias funkcijas sudaro gyventojų skundų ir pranešimų registravimas, gyvūnų buvimo ir laikymo vietų apžiūra ir patikra, žiauraus elgesio su gyvūnais užkardymas, pažeidėjų sulaikymas, reikalui esant gyvūnų konfiskavimas, tinkamų prieglaudų suradimas tolimesnei globai. Šias funkcijas Lietuvoje vykdo policija, Valstybinė veterinarijos tarnyba, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (t. p. kai kurie kiti šios ministerijos padaliniai).
Naminiai gyvūnai (daugiausia augintiniai – katės ir šunys), jei jie yra benamiai, surenkami ir atiduodami į prieglaudas. Vienos prieglaudos gali eutanazuoti gyvūnus, jei per tam tikrą laiką neatsiranda jų savininkai ar nauji globėjai, kitos laiko gyvūnus neribotą laiką ir atsiradus galimybei atiduoda juos naujiems globėjams ar buvusiems savininkams.
Laukinių gyvūnų globa
Laukiniai gyvūnai savo gyvenamuose arealuose yra savarankiški ir nuo žmonių nepriklauso. Prielaidos laukinių gyvūnų globai atsiranda tada, kai gyvūnai patenka į gyvenamąsias teritorijas, ypač jei šiose teritorijose jie patenka į nelaimę. Laukinėje aplinkoje patekęs į nelaimę, sužeistas ar žūstantis laukinis gyvūnas, jei tai įvyko ne dėl žmonių kaltės, paprastai nėra gyvūnų globos objektas, t. y. neturėtų būti imamas ar kaip nors gelbėjamas, nes gyvūno žūtis dėl natūralių priežasčių gamtoje yra įprasta situacija. Tačiau tokios situacijos nėra vienareikšmės, nes patekę į nelaimę laukiniai gyvūnai gali būti reti ir globojami valstybės, arba atvirkščiai – invaziniai ir nepageidaujami. Bet kokiu atveju pamačius sužeistą, į nelaimę patekusį gyvūną reikia kreiptis į bendrosios pagalbos centrą ar atitinkamas valstybės institucijas ir laukti tolesnių nurodymų arba specialistų atvykimo. Nepatartina patiems imti laukinį gyvūną, nes jis gali būti infekcinių ligų šaltinis ar gali sužeisti jį liečiantį žmogų. Laukinius gyvūnus paimti iš gamtos ir auginti namuose draudžia Lietuvos įstatymai.
Dažniausiai laukiniai gyvūnai žmonių gyvenamose teritorijose nukenčia susidūrę su automobiliais. Patekę į nelaimę ir sužeisti laukiniai gyvūnai, jei jų neįmanoma pagydyti, yra eutanazuojami. Jei gyvūnai yra pagydomi, tačiau nebegali toliau savarankiškai gyventi gamtoje, jie neribotą laiką laikomi prieglaudose ar zoologijos soduose. Sveiki ar visiškai pasveikę gyvūnai paleidžiami į laisvę tam tinkamose vietose (toliau nuo gyvenamųjų teritorijų, konkrečiam gyvūnui tinkamame gamtiniame areale) ir tinkamu laiku (kad gamtoje būtų maisto ir palankios oro sąlygos). Be organizacijų ir institucijų, laukinių gyvūnų globa gali užsiimti specializuoti laukinių gyvūnų reabilitacijos centrai, zoologijos sodai.
Gyvūnų globa Lietuvoje
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie gyvūnų globą aptinkami jau 18 amžiuje. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas ūkinių gyvūnų, ypač arklių, tinkamai priežiūrai. 1739 ant bažnyčių ir karčemų durų buvo kabinami įsakai dėl arklių tausojimo. 1873 Rietave Oginskių iniciatyva įkurta pirmoji Gyvulių globos draugija. 1874 draugijos nariams buvo paskelbtas valstiečiams skirto lietuviško veikalo apie gyvulių globą ir priežiūrą konkursas. Konkurso komisijai tik L. Ivinskis įteikė parašytą knygelę Arkliai žemaičių; Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo. 1912 apie blogą elgesį su naminiais gyvūnais rašė Vydūnas. Gyvulių globos draugijos veiklą 1940 nutraukė sovietinė okupacija. 1990 įvyko atkuriamasis Gyvulių globos draugijos suvažiavimas ir draugija buvo pavadinta Lietuvos gyvūnų globos draugija. 1999 05 13 įkurta Gyvūnų globėjų asociacija. Nuo 2008 ši asociacija bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Mažinant beglobių gyvūnų skaičių vykdoma gyvūnų beglobystės ir nepriežiūros prevencija. Nuo 2016 augintiniai ženklinami poodinėmis mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre (valdytojo funkcijas nuo 2023 vykdo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).
2022 Gyvūnų globėjų sąraše buvo apie 80 gyvūnų globos įstaigų ir organizacijų. Nuo 2023 veikia Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras prie Lietuvos jūrų muziejaus.
3255