gyvnų ir žmogaũs embriològija, biologijos šaka, tirianti gyvūnų ir žmogaus gemalo raidą; ontogenetikos dalis. Be gemalo raidos (procesų, vykstančių nuo apvaisinimo iki gimimo arba išsilaisvinimo iš kiaušinio dangalų), gyvūnų ir žmogaus embriologija tiria ikigemalinį periodą (lytinių ląstelių atsiradimą, raidą, struktūrą, savybes, susijungimą apvaisinimo metu) ir poembrioninį periodą, regeneraciją, nelytinį dauginimąsi, audinių, organų bei kūno dalių raidos anomalijas. Gyvūnų ir žmogaus embriologija teikia duomenų evoliucijos teorijai, lyginamajai anatomijai, genetikai, fiziologijai, histologijai, citologijai. Naudojasi gemalo pjūvio, dažymo, mikrochirurgijos, mikroskopijos metodais. Pagal metodus skirstoma į aprašomąją, lyginamąją ir eksperimentinę. Padeda nustatyti raidos anomalijų priežastis, genetinių defektų atsiradimą, teikia teorinių žinių antenatalinio ir naujagimių mirtingumo prevencijai.
Embriologijos raida
Duomenų apie gyvūnų ir žmogaus embriologiją aptinkama iš senovės Egipto, Indijos, Kinijos, Graikijos kultūros laikų. Pagal Hipokrato sukurtą preformizmo teoriją, būsimo organizmo požymiai susiformuoja dar gemale. Ši teorija turėjo šalininkų maždaug iki 18 a. (A. van Leeuwenhoekas, Olandija; M. Malpighi, Italija; A. von Halleris, Ch. Bonnet, Šveicarija). Aristotelis skrodė vištų gemalus, aprašė jų širdies raidą, manoma, kad tyrė ir žuvusius žmogaus gemalus. 1672 M. Malpighi aprašė viščiuko gemalo raidos stadijas, C. F. Wolffas – inkstų ir žarnos susidarymą viščiuko gemale ir moksliškai pagrindė epigenezės teoriją, pagal kurią (kitaip nei teigė preformistai), vienos besivystančio gemalo dalys atsiranda anksčiau, kitos vėliau. 1827 K. E. von Baeras tyrė žinduolių ir žmogaus kiaušinį, nustatė, kad žmogaus raida panaši į kitų stuburinių. Tirdamas stuburinių gyvūnų raidą pastebėjo, kad embrioninės raidos metu gemale pirmiausia reiškiasi bendriausieji gyvūnų tipo, potipio bruožai, klasės, šiek tiek vėliau būrio, rūšies ir galiausiai atsiranda bruožai, kurie apibūdina individą. K. E. von Baeras yra šiuolaikinės embriologijos pradininkas. Jo pradėtą evoliucinę kryptį plėtojo A. Kovalevskis, I. Mečnikovas. Remdamasis K. E. von Baero darbais, C. R. Darwino evoliucijos teorija, E. Haeckelis (Vokietija) 1866 suformulavo biogenetinį dėsnį. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje plėtojosi eksperimentinė gyvūnų ir žmogaus embriologija. Eksperimentinės embriologijos pradininkas – W. Roux (Vokietija). Šia kryptimi atlikti darbai parodė, kad pakitimus, atsiradusius gemalo raidos metu, lemia įvairūs vidiniai ir išoriniai veiksniai. 1883 E. F. W. Pflügeris (Vokietija) nustatė Žemės traukos jėgos įtaką varlės kiaušinio raidai, W. Roux, atskyręs varlės kiaušinio blastomerą, stebėjo gemalo raidą iš vieno blastomero. H. Spemannas (Vokietija), persodindamas vieno gemalo dalis kitam, stebėjo jų gyvybinį ciklą. Embriologijos raidai turėjo įtakos T. Schwanno (Vokietija) ląstelių teorija bei R. A. von Köllikerio darbai, įrodantys, kad spermatozoidas ir kiaušinėlis yra ląstelės. Moderniosios embriologijos pradžia sutampa su T. H. Morgano (Jungtinės Amerikos Valstijos) darbais eksperimentinės embriologijos srityje bei paveldėjimo mechanizmų tyrimais. Deoksiribonukleorūgšties (DNR) struktūros bei baltymo sintezės kodo nustatymas leido kitaip suprasti raidos teoriją – raida vyksta veikiant ir preformistiniams, ir epigenezės mechanizmams. Lytinėse ląstelėse palikuonio organai ar kūno dalys nėra iš anksto suformuoti, bet chromosomose esantys genai turi užkoduotą (preformuotą) programą, kuri epigenetiškai besivystant organizmui dekoduojasi, nulemdama naujo organizmo formavimąsi, jo pagrindinių bruožų susidarymą. Nuo 20 a. antros pusės daugiausia tiriama lytinių ląstelių atsiradimas, brendimas, apvaisinimas, histogenezė, organogenezė, regeneracija, transplantacija, embriogenezė, imunologija, raida. Žymiausi gyvūnų ir žmogaus embriologija centrai: Britų muziejus (Londone), Londono ir Edinburgo universitetai, Briuselio universitetas, Carnegie institutas (Jungtinės Amerikos Valstijos), Čikagos, Maskvos, Sankt Peterburgo universitetai, Rusijos mokslų akademijos Vystymosi institutas (Maskva), Rusijos mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos institutas (Sankt Peterburgas), Simferopolio medicinos universitetas. Nuo 1985 veikia Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugija.
Leidiniai
Svarbiausi leidiniai: Archiv anatomii, gistologii i ėmbriologii (Sankt Peterburgas, nuo 1916), Ontogenez (Maskva, nuo 1970), Journal of Embryology and Experimental Morphology (Londonas, nuo 1953), Human Reproduction (Oksfordas, 1985).
Lietuvoje
Lietuvoje gyvūnų ir žmogaus embriologijos problemos tiriamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje, Vilniaus universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Lietuvos edukologijos universitete. Iki 20 a. vidurio daugiausia buvo tiriama lytinė determinacija (V. Dančiakova), akies lęšio pasaitų raida (B. Abraitis), vėliau – virškinimo sistemos organų (J. Masevičius), žmogaus širdies embrioninė (A. Vitkus) raida; dar buvo tiriama baltųjų kiaulių veislės embrioninė raida (A. Padaiga). 1951–90 veikė Sąjunginės anatomų, histologų ir embriologų draugijos Lietuvos skyrius, nuo 1990 ji vadinama Lietuvos morfologų draugija. Prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Histologijos ir embriologijos katedros įsteigtas ir plėtojamas Embriologijos muziejus.
L: B. Abraitis Žmogaus embriologija Vilnius 1962; A. Vitkus Žmogaus embriono vystymasis Vilnius 1977; A. Vitkus ir kiti Žmogaus histologija Kaunas 2004; Dž. Nidchem Istorija ėmbriologii Moskva 1947.
1834