gyvūnų ir žmogaus fiziologija

gyvnų ir žmogaũs fiziològija, biologijos šaka, tirianti gyvūnų ir žmogaus organizmo, pavienių organų ir jų sistemų, audinių ir ląstelių, jų vidaus darinių ir molekulių gyvybinės veiklos procesus bei funkcijas. Gyvūnų ir žmogaus fiziologija naudojasi anatomijos, citologijos, histologijos, embriologijos, molekulinės biologijos ir genetikos mokslo duomenimis. Su kitais biologijos mokslais (morfologija, biochemija) gyvūnų ir žmogaus fiziologija sudaro veterinarijos ir medicinos teorinį pagrindą. Žmogaus fiziologija, ypač neurofiziologija, teikia duomenų psichologijai ir pedagogikai. Gyvūnų ir žmogaus fiziologija skirstoma į bendrąją, specialiąją, lyginamąją ir taikomąją. Bendroji gyvūnų ir žmogaus fiziologija tiria bendruosius audinių ir ląstelių gyvybinės veiklos principus ir mechanizmus, specialioji gyvūnų ir žmogaus fiziologija – pavienių gyvūnų grupių, organų ir jų sistemų gyvybinės veiklos ypatumus. Specialioji gyvūnų ir žmogaus fiziologija dar skirstoma į gyvūnų grupių (žemės ūkio gyvulių, paukščių ir kitų), organų ir jų sistemų (inkstų, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų, nervų ir kitų) fiziologiją. Lyginamoji gyvūnų ir žmogaus fiziologija tiria specifinius rūšių, populiacijų ir individų funkcijų ypatumus. Taikomoji gyvūnų ir žmogaus fiziologija skirstoma į patologinę (sergančio organizmo), darbo, sporto, mitybos, kosminę fiziologiją.

Pasaulyje

Pirmosios žinios apie gyvūnų ir žmogaus fiziologiją aptinkamos senovės kinų, indų, egiptiečių, graikų, romėnų rašytiniuose šaltiniuose. Fiziologijos kaip mokslo pradžia laikomas 17 a., kai anglų mokslininkas W. Harvey (1578–1657) atrado didįjį kraujo apytakos ratą. Jis teigė, kad kraujas teka uždara vamzdelių (kraujagyslių) sistema. 19 a. gyvūnų ir žmogaus fiziologija galutinai atsiskyrė nuo anatomijos ir histologijos. Gyviesiems organizmams buvo pritaikytas energijos tvermės dėsnis (H. von Helmholtzas, Vokietija; J. P. Joule’is, Didžioji Britanija; J. R. von Mayeris, Vokietija), suformuluotas organizmo vidinės terpės pastovumo (homeostazės) palaikymo principas (C. Bernard’as, Prancūzija). Nuo 19 a. pabaigos buvo sparčiai plėtojami nervų sistemos funkcijų tyrimai ir formavosi naujos gyvūnų ir žmogaus fiziologijos kryptys: elektrofiziologija, neurofiziologija, ląstelės fiziologija ir kitos. 20 a. antroje pusėje buvo tiriami emocijų ir motyvacijų (J. Oldsas, Jungtinės Amerikos Valstijos), regos mechanizmai (D. H. Hubelis, Jungtinės Amerikos Valstijos), funkcinės sistemos (P. Anochinas, Rusija), miego (N. Kleitmanas, Jungtinės Amerikos Valstijos), klausos (G. von Békésy, Jungtinės Amerikos Valstijos), raumenų ir nervų sistemos (I. Beritašvili, Sakartvelas), neuronų ir tarpneuroninių kontaktų fiziologija (J. C. Ecclesas, Australija), vegetacinės nervų sistemos poveikis medžiagų apykaitai (N. Mislavskis, L. Orbeli, Rusija). Nuo 20 a. pabaigos intensyviai tyrinėjami ląstelės membranos joniniai kanalai (E. Neheris, B. Sakmannas, Vokietija). Svarbiausi leidiniai: Journal of Physiology (Londonas, nuo 1878), Physiological Reviews (Bethesda, Jungtinės Amerikos Valstijos, nuo 1921).

Lietuvoje

Gyvūnų ir žmogaus fiziologiją 1783 Vilniaus universitete pradėjo dėstyti S. L. Bizijas. 1832 uždarius Vilniaus universitetą dėstymas nutrūko. 1921 gyvūnų ir žmogaus fiziologiją Kauno aukštuosiuose kursuose vėl pradėjo dėstyti V. Lašas. Nuo 1922 Lietuvos universitete įsteigta Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedra, kuriai vadovavo V. Lašas. 1940 atkūrus Vilniaus universitetą įsteigta Fiziologijos ir biochemijos katedra, kuriai vadovavo J. Šopauskas. 1951 Kauno medicinos institute įkurta Normaliosios fiziologijos katedra. Iki 20 a. pabaigos buvo tiriama žmogaus mityba, vitaminų reikšmė organizmui (D. Mikalauskaitė), anafilaksija ir kiti alergijos reiškiniai (B. Padegimas), hipofizės hormonų poveikis gyvulių pieno sekrecijai, jų priklausomybė nuo įvairių nervinių centrų funkcinės būklės (H. Cachajevas). Išleista vadovėlių: V. Lašo Žmogaus fiziologija (1965), B. Padegimo Fiziologija (su kitais, 1978), L. Aizinbudo Žemės ūkio gyvulių patologinė fiziologija (su P. Burža, P. Rasymu, 1963). Nuo 1955 veikė Pavlovo fiziologų draugijos Lietuvos skyrius, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įkurta Lietuvos fiziologų draugija.

L: R. Abraitis ir kt. Fiziologija Vilnius 1978; R. Abraitis ir kt. Žmogaus fiziologija Kaunas 1999; D. Silverthorn Human Physiology New York 2000; L. S. Costanzo Physiology New York ²2002; W. F. Boron, E. L. Boulpaep Medical Physiology New York 2002; R. M. Berne, M. N. Levy Physiology New York ⁵2003; W. F. Ganong Review of Medical Physiology New York ²¹2003.

-gyvulių fiziologija