gyvūnų migracija

gyvnų migrãcija, gyvūnų kėlimasis iš vienų vietų į kitas. Gyvūnai migruoja sausuma, vandeniu ir oru. Gyvūnų migracija, susijusi su aplinkos sąlygų kitimu, būna reguliarioji (sezono, paros), dažniausiai vykstanti beveik tais pačiais keliais, ir nereguliarioji, dažniausiai vykstanti chaotiškai, esant sausrai, potvyniui. Gyvūnų migracija būna horizontalioji (sausumoje ir vandenyje), vertikalioji (kalnuose, dirvožemyje), aktyvioji ir pasyvioji. Dauguma gyvūnų migruoja būdami lytiškai subrendę, kiti (pvz., ascidijos, koralai, kai kurios žuvys) – lervos stadijos. Poreikį migruoti sukelia vidinių fiziologinių ciklų (pvz., hormonų lygio svyravimų), dienos ilgio kitimo ir kitų veiksnių derinys. Iš žinduolių didžiausią atstumą įveikia pilkasis banginis, kuris kasmet nukeliauja nuo maitinimosi vietų Arktyje iki šiltesnių veisimosi vietų prie Kalifornijos krantų Ramiojo vandenyno rytinėje dalyje arba vakarinėje dalyje palei Korėją. Vertikalioji sezono ir paros migracija ieškant ganyklų, poilsio ir nakvynės vietų būdinga kalnų avinams ir ožiams. Pavasarį jie migruoja aukštyn į alpines pievas, rudenį nusileidžia į slėnius. Antilopės gnu ir zebrai migruoja ieškodami žolės ir vandens, kurių būna po musoninių liūčių. Sezoninės migracijos būdingos ir daugumai paukščių (paukščių migracija). Iš roplių toliausiai migruoja maitintis kietaodžiai vėžliai, persekiodami medūzas, – nuo tropinio klimato juostos iki Arkties vandenyno. Žuvims būdinga migracija į neršto, mitybos ir žiemojimo vietas (žuvų migracija). Iš vabzdžių toliausiai migruoja drugiai monarchai. Jie žiemoja Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėje dalyje ir Meksikoje, o atėjus pavasariui skrenda į šiaurę pasiekdami Kanadą. Gyvūnų migracijos svarbiausia sąlyga – gyvūnų gebėjimas orientuotis (gyvūnų orientacija).