gyvūnų orientacija

gyvnų orientãcija, gyvūnų gebėjimas orientuotis erdvėje ir laike vadovaujantis aplinkos signalais. Aplinkos signalai priimami regos, klausos, uoslės, skonio, skausmo ir kitais receptoriais. Šie signalai nerviniais impulsais sklinda į centrinę nervų sistemą, iš ten – į raumenis; taip formuojasi atitinkamos elgesio reakcijos: maisto paieškos, migracijos (gyvūnų migracija), savisaugos. Stuburiniai gyvūnai daugiausia orientuojasi pagal Saulę, Mėnulį, žvaigždes, upių slėnių ir krantų kontūrus, vandenyno srovių kryptis, vandens cheminę sudėtį, bestuburiai gyvūnai (musės, vabalai, termitai) – pagal Žemės magnetinį lauką. Banginiai ir šikšnosparniai orientuojasi skleisdami ultragarso bangas, kurios grįžta atsispindėjusios nuo kliūčių. Žuvys turi šoninę liniją, kuria junta vandens srovės greitį ir kryptį, kai kurios rūšys – elektrinio lauko receptorius.