gyvnų sistemãtika, zoologijos šaka, skirstanti gyvūnus į sistematines grupes, arba taksonus, ir į taksonų kategorijas. Tikslas – apibūdinti visas dabartines ir išmirusias gyvūnų rūšis, nustatyti rūšių ir jų grupių giminystės ryšius.
pagrindiniai gyvūnų taksonominiai vienetai
Pagrindinis gyvūnų taksonominis vienetas yra rūšis. Giminingos rūšys grupuojamos į aukštesnės kategorijos taksoną – gentį. Artimos gentys jungiamos į šeimą, šeimos – į būrį, būriai – į klasę, klasės – į tipus. Visi tipai sudaro karalystę. Yra dar tarpinių taksonominių kategorijų: potipis, poklasis, pobūris, pošeimis, triba, pogentis, porūšis. Pvz., tigro (Panthera tigris) padėtis gyvūnų sistemoje nusakoma taip: tipas Chordata, potipis Vertebrata, klasė Mammalia, būrys Carnivora, šeima Felidae, gentis didžiosios katės (Panthera), rūšis Panthera tigris. Gyvūnų sistematikai taikomi gyvūnų anatomijos ir morfologijos, genetikos, paleontologijos duomenys, hibridizacijos, serologinių tyrimų metodai. Gyvūnų sistematika teikia duomenų genetikai, fiziologijai, ekologijai, etologijai. Skirstoma į gyvūnų grupių (pvz., žuvų, roplių, moliuskų) sistematiką.
Gyvūnų sistematikos pradininkas yra Aristotelis. Jis aprašė apie 540 gyvūnų rūšių, kurias jungė į didesnes grupes, beveik atitinkančias dabartines gentis, grupes – į didžiąsias gentis (dabartines šeimas). Apibūdino pagrindines dabartinių stuburinių gyvūnų klases, iš bestuburių – nariuotakojus ir galvakojus moliuskus. Jo sukurtos gyvūnų sistemos buvo laikomasi iki 18 amžiaus. C. von Linné (Švedija) veikale Gamtos sistema (Systema naturae, 10 tomų 1735) panaudojo šias taksonomines kategorijas: rūšis, gentis, būrys, klasė. 1759 veikalo Gamtos sistema 10 leidime rūšiai davė dvigubą pavadinimą (binarinė nomenklatūra). Jis aprašė 4200 gyvūnų rūšių, kurias suskirstė į 6 klases (žinduolius, paukščius, roplius, žuvis, vabzdžius, kirmėles). J.‑B. de Lamarckas 1794 gyvūnus suskirstė į bestuburius ir stuburinius, G. Cuvier (abu Prancūzija) 1812 pagal sandaros principą juos suskirstė į 4 grupes (tipus): stuburinius, minkštakūnius, nariuotuosius, spindulinius. Grupes suskirstė į 20 klasių, kurių dauguma atitinka dabartines. J.‑B. de Lamarcko ir G. Cuvier sistemos buvo dirbtinės. C. R. Darwino evoliucijos teorija pagrindė natūralių gyvūnų sistemų kūrimą. Pagausėjo aprašytų rūšių, genčių, šeimų. Manoma, kad iki šiol neatrastų gyvūnų rūšių daugiausia gali būti jūrose ir atogrąžų miškuose. 20 a. pirmoje pusėje taikant naujus tyrimo metodus buvo tikslinama taksonominių kategorijų apimtis ir padėtis gyvūnų sistemoje; tai daroma naudojantis trijų pagrindinių sistematikos mokyklų – tradicinės, kladistinės (kladistika) ir skaitmeninės fenetikos – duomenimis. Tradicinė mokykla remiasi sistematinių grupių bendra kilme ir sandaros skirtumais. Kladistinė mokykla susiklostė 20 a. 6 dešimtmetyje. Jos atstovai analizuoja pirminius bei antrinius požymius ir, remdamiesi bendrais antriniais požymiais, sudaro kladogramas. Taikant skaitmeninę fenetiką rūšys grupuojamos pagal panašumų skaičių. Ištiriama daug požymių, suskaičiuojama, kiek jų yra bendrų abiem rūšims, ir įvertinama giminystė. Tyrimų duomenys vaizduojami fenogramoje. 21 a. vis labiau taikomi genetinių tyrimų duomenys (pvz., genų sekos nustatymas).
Gyvūnų sistematika Lietuvoje
Gyvūnų sistematikos pradininku laikomas E. K. Eichvaldas, vadovėlyje Specialioji zoologija (Zoologia specialis 3 tomai 1829–31) pateikęs gyvūnų sistemą. Gėlavandenes ir kai kurias Baltijos jūros žuvis 1852 aprašė A. A. A. Plateris, K. Tyzenhauzas monografijoje Visuotinė ornitologija (Ornitologia powszechna 3 tomai 1843–46) – Lietuvos paukščius. Drugių sistematiką 20 a. pirmoje pusėje nagrinėjo J. Prüfferis, moliuskų – B. P. Šivickis. Gyvūnų sistematikos tyrimai daugiausia atliekami Vilniaus universitete ir Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute. Gyvūnų sistematikos klausimus nagrinėjo ir nagrinėja S. Pileckis, R. Kazlauskas, I. Eitminavičiūtė, J. R. Stonis, P. Ivinskis, A. Jakimavičius, V. A. Jonaitis, S. Pakalniškis, E. Budrys, S. Podėnas ir kiti. Straipsniai gyvūnų sistematikos klausimais daugiausia skelbiami mokslo darbų leidinyje Acta zoologica Lithuanica.
L: S. S. Mader Biologija 2 kn. Vilnius 1999; D. Burnie Gyvūnai Vilnius 2002.