gyvybei tinkamų sričių (žalia spalva) prie skirtingos temperatūros žvaigždžių palyginimas. A spektrinio tipo žvaigždžių temperatūros patenka į intervalą 7500–1000 K, G žvaigždžių – 5200–6000 K, M žvaigždžių – 2400–3700 K. Snaigė vaizduoja šaltąją gyvybei tinkamos srities ribą, o liepsnelė – karštąją ribą.
gyvýbei tinkamà srits, aplink žvaigždę esanti erdvės dalis, kurioje skriejančiose planetose gali susidaryti skystam paviršiniam vandeniui egzistuoti palankios klimatinės sąlygos. Planetos, kurios skrieja arčiau savo žvaigždės nei vidinė gyvybei tinkamos srities riba, smarkiai įkaista, todėl jų paviršiaus vanduo užverda ir išgaruoja, o skriejančios toliau, nei yra išorinė gyvybei tinkamos srities riba, būna šaltos, todėl jų paviršiuje esantis vanduo sušąla į ledą. Žvaigždei evoliucionuojant, besikeičiant jos dydžiui ir paviršiaus temperatūrai, jos gyvybei tinkamos srities dydis ir padėtis t. p. kinta. Gyvybei tinkamos srities atstumas nuo žvaigždės ir dydis priklauso nuo žvaigždės dydžio ir temperatūros. Kuo žvaigždė mažesnė ir kuo žemesnė yra jos paviršiaus temperatūra, tuo arčiau žvaigždės susidaro gyvybei tinkama sritis. Dažnai mažų ir vėsių žvaigždžių gyvybei tinkamoje srityje skriejančių planetų sukimosi apie savo ašį periodas ir orbitinis periodas sinchronizuojasi (susivienodina) ir planeta į žvaigždę visada būna atsisukusi ta pačia puse. Prie masyvesnių ir karštesnių žvaigždžių esanti gyvybei tinkama sritis yra labiau nutolusi nuo žvaigždės ir yra didesnė. Joje skriejančios planetos turi ilgesnį orbitinį periodą nei prie mažiau masyvių žvaigždžių.
Tai, kad egzoplaneta skrieja gyvybei tinkamoje srityje, dar nereiškia, kad jos paviršiuje yra skysto vandens. Jei gyvybei tinkamoje srityje skriejančios egzoplanetos masė yra labai maža, jos gravitacinis laukas gali būti per silpnas sulaikyti pakankamai tankią atmosferą savo paviršiuje, todėl tokioje planetoje vandens garai iš atmosferos išlekia į atvirą kosmosą. Ilgainiui visas vanduo nuo tokios planetos paviršiaus išgaruoja (kaip Marse). Jei gyvybei tinkamoje srityje skriejančios planetos masė yra per didelė, jos gravitacinis laukas savo paviršiuje išlaiko per tankią atmosferą ir storus debesis. Tokia planeta bus panašesnė į dujines planetas, pro kurių atmosferas žvaigždės spinduliai nesugeba prasiskverbti.
Kadangi gyvybei tinkamose srityse skriejančios potencialiai gyvybei tinkamos egzoplanetos yra santykinai mažos ir antžeminiais teleskopais sunkiai aptinkamos, jų ieškoma kosminiais teleskopais (pvz., Keplerio kosminis teleskopas, TESS, PLATO, CHEOPS). 2021 12 25 paleistas JWST (angl. James Webb Space Telescope) kosminis teleskopas, kuris tirs jau atrastų egzoplanetų atmosferų sudėtį – jose bus ieškoma gyvybei reikalingų komponentų bei gyvybės produktų pėdsakų.
Kitose planetose egzistuojanti gyvybė gali būti visai nepanaši į tą, kuri egzistuoja Žemėje. Bent jau pradžioje lengviausia ieškoti gyvybės, panašios į žemiškąją, t. y. tokios, kurios pagrindą sudaro skystas vanduo. Tokią gyvybę didesnė tikimybė rasti, jei egzoplaneta yra Žemės dydžio, skrieja vadinamojoje gyvybei tinkamoje srityje aplink savo žvaigždę, o jos paviršius yra uolėtas ir jame yra skysto vandens.
3203