gyvýbinė erdv, mažiausia teritorija, kurioje tauta gali įgyvendinti savo istorinius ir politinius tikslus. Gyvybinės erdvės idėja grindžiama prielaida: kas politiškai kontroliuoja pasaulį, tas klesti ekonomiškai, o politiškai pasaulį kontroliuoja tas, kas turi didelę karinę galią.
Gyvybinės erdvės terminą (vokiečių kalba Lebensraum) 1897 pirmasis pavartojo vokiečių geografas F. Ratzelis. Pasak jo, valstybės, kaip ir visi gyvi organizmai, yra glaudžiai susijusios su teritorija, dėl jos konkuruoja, gyvybinė erdvė yra būtina jų gyvavimo sąlyga. Gyvybingos valstybės dėl kovos už būvį yra neva verčiamos plėsti savo erdvę, nes santykiai tarp valstybių yra natūralios atrankos santykiai. Dėl dirbamos žemės trūkumo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje prasidėjusi vokiečių migracija iš kaimų į miestus ir į kitas valstybes, anot Friedricho Ratzelio, įrodė, kad Vokietija (kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija) turi plėsti savo gyvybinę erdvę įgydama kolonijų už Europos ribų.
20 a. pradžioje gyvybinės erdvės idėją toliau plėtojo K. Haushoferis (Vokietija). Jis manė, kad Vokietijos gyvybinės erdvės plėtra sustiprintų šalį kariniu požiūriu, padėtų išspręsti vidaus problemas ir tapti ekonomiškai nepriklausoma valstybe, turinčia pakankamus maisto ir žaliavų išteklius.
Karlo Haushoferio gyvybinės erdvės sampratą perėmė A. Hitleris. Jis valstybės plėtimosi idėją sujungė su rasinės tautos idėja (teigė rasės veiksnio pirmenybę prieš geografinį) ir pritaikė agresyviai Nacionalsocialistų partijos ideologijai ir Vokietijos užsienio politikai. Adolfas Hitleris teigė, kad Vokietijai trūksta gyvybinės erdvės, tačiau padėtį pakeisianti jos ekspansija į rytus siekiant suvienyti visas etnines vokiečių teritorijas ir rasiškai menkaverčių nacijų žemių aneksija bei kolonizacija. Pasak Adolfo Hitlerio, pranašesnės kultūros rasės turi ribotą gyvybinę erdvę, dėl to negali gausėti be galo, o žemesnės kultūros (Afrikoje) turi didelę erdvę, todėl ilgainiui įsigalės žemesnės rasės, ir arijų tikslas – užkirsti tam kelią. Karinė jėga leidžianti įgyti politinį viešpatavimą ir išsaugoti sistemą, kuri garantuotų aukštą gyvenimo lygį viešpataujančiai rasei ir žemą – nuo jos priklausančioms tautoms. Pasaulis turėtų būti padalytas į kelias didžiausias kontrolės dalis, kurias valdytų kiekviena toje sferoje vyraujanti tauta (rasė). Tokia gyvybinės erdvės idėja buvo žiauriausias ir logiškai paprasčiausias tarptautinės politikos problemų sprendimų būdas.
Tariama gyvybinės erdvės būtinybė, išreikšta siekimu turėti priėjimą prie jūrų ir vandenynų, lėmė Rusijos istorinę plėtrą į gretimas šalis. 20 a. ji reiškėsi SSRS siekiu prieiti, pvz., prie Indijos vandenyno (J. Stalino siūlymas Adolfui Hitleriui sudaryti karinę koaliciją ir perdalyti pasaulį, Afganistano užpuolimas 1979).
L: S. Tarvydas Geopolitika Kaunas 1939; Lietuvos geopolitika / sudarytojas S. Vaitekūnas Vilnius 1991; F. Ratzel Politische Geographie München–Leipzig 1897; K. Haushofer Geopolitik der Pan-Ideen Berlin 1931, Geopolitik des Pazifischen Ozeans, Studien über die Wechselbezehungen zwischen Geographie und Geschichte Heidelberg–Berlin 1938.
894
2232