H, h, lietuvių ir kitų kalbų abėcėlių, sudarytų lotynų abėcėlės pagrindu, raidė. Kilusi iš senovės graikų etos, o ši – iš finikiečių cheto. Lotynų, čekų (šalia [x]), lenkų, kroatų, serbų, turkų, vengrų ir daugelio germanų kalbų h žymi pučiamąjį faringalinį garsą. Romanų kalbose h rašomas, bet netariamas. Lietuvių abėcėlėje h raide žymimos dvi priebalsinės fonemos: kietoji [h] ir minkštoji [h‘]; tai ankštumos pučiamasis liežuvio užpakalinis skardusis priebalsis, priklausantis vadinamajai sistemos periferijai. H vartojama tik naujuose skoliniuose ir kai kuriuose jaustukuose ar ištiktukuose.
H, h: 1 – finikiečių chetas, 2 – senovės graikų eta, 3 – lotynų h
H raidės šriftų pavyzdžiai
905
-h raidė; -h didžioji; -h mažoji