„Habeas Corpus Act“, vienas pirmųjų pagrindinių Didžiosios Britanijos konstitucinių įstatymų. 1679 priėmė Anglijos Parlamentas, siekdamas apriboti ypač paplitusį karaliaus priešininkų persekiojimą. Iki priėmimo Anglijoje buvo taikoma suėmimo teisėtumo tikrinimo teisme procedūra, kuri teikė tam tikras asmens neliečiamybės garantijas, kitaip nei žemyninėje Europoje, kur buvo įprasta žmones, dažniausiai karaliaus politinius priešininkus, laikyti kalėjime be kaltės įrodymų. Taikoma procedūra vis dėlto nenumatė kalėjimų administracijos ir teisėjų atsakomybės už nustatytos procedūros reikalavimų ignoravimą ar vilkinimą.
Habeas Corpus Act supaprastino teismo įsakymo, reikalaujančio pristatyti į teismą suimtąjį, gavimo procedūrą. Asmuo, suimtas už kriminalinę arba tokia laikomą veiką ir laikantis suėmimą neteisėtu, asmeniškai ar per atstovą galėjo reikalauti, kad teismas išduotų jam Habeas Corpus (lotynų kalba būk asmenybė, jauskis individu) įsakymą. Teisėjui nustačius, kad reikalavimas pagrįstas, jis privalėjo tokį įsakymą išduoti valdininkui, kurio žinioje buvo suimtasis. Valdininkas privalėjo į teismą pristatyti sulaikytąjį ir nurodyti jo suėmimo pagrindą. Teismas turėjo patikrinti suėmimo priežastis ir patvirtinti suėmimo teisėtumą arba, pripažinus suėmimą neteisėtu, paleisti suimtąjį už užstatą ar laidavimą atvykti į teismą. Už įstatymo reikalavimų nevykdymą teisėjams ir valdininkams buvo numatytos didelės piniginės baudos ir atleidimas iš pareigų.
Habeas Corpus Act buvo taikomas suimtąjį kaltinant padarius baudžiamąjį nusikaltimą, išskyrus kaltinimą sunkiais kriminaliniais nusikaltimais ir valstybės išdavimu (šie apribojimai panaikinti 19 a. pirmoje pusėje). Uždrausta be teismo laikyti suimtuosius kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio valdose. Parlamentui suteikta teisė tam tikromis aplinkybėmis Habeas Corpus Act veikimą laikinai sustabdyti.
1553