habilitãcija (lot. habilitas, kilm. habilitatis – tinkamumas), mokslo darbo gynimo ir habilituoto daktaro laipsnio įgijimo (suteikimo) arba siekimo eiti profesoriaus pareigas procedūra.
Habilituoto daktaro laipsnio gali siekti mokslininkas, įgijęs daktaro mokslo laipsnį (doktorantūra), atlikęs mokslo ar studijų krypčiai reikšmingų darbų, gebantis metodiškai ir viešai išdėstyti savo darbo rezultatus ir tos mokslo šakos (šakų) problemas, turintis motyvuotą tolesnių mokslinių tyrimų programą ir pasirengęs eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.
Habilitacija susiformavo 19 amžiuje Vokietijoje. Daugelyje Europos, Azijos šalių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose habilitacija neprigijo, išliko vieno laipsnio sistema (pavyzdžiui, filosofijos mokslų daktaras, Ph. D.). Habilitacija taikoma Baltarusijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse.
Lietuvoje habilitacija buvo įvesta 1992. Jos tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių, Lietuvos valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijų ir Aukštojo mokslo tarybos siūlymus. Iki 2003 buvo teikiamas habilituoto daktaro mokslo laipsnis, vėliau habilitacija Lietuvoje iki 2009 08 28 buvo akademinė procedūra, kuria buvo pripažįstama, kad daktaro mokslo laipsnį turintis mokslininkas atliko mokslo ir studijų krypčiai reikšmingų darbų, sugeba metodiškai nepriekaištingai viešai išdėstyti savo darbų rezultatus ir tos mokslo šakos problemas, turi motyvuotą tolesnių mokslinių tyrimų programą ir yra pasirengęs eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.
2271