habitoskòpija (lot. habitus – išvaizda, išorė + gr. skopeō – žiūriu, stebiu), kriminalistikos technikos sritis, tirianti žmogaus stãtinių, dinaminių ir kitų savybių visumą, apimanti mokslinius asmens tapatybės nustatymo metodus, būdus ir priemones. Habitoskopija pagrįsta bendrąja kriminalistinės identifikacijos teorija. Informacijos apie išorės požymius šaltiniais gali būti žmonės, įvairūs dokumentai (pvz., atpažinimo kortelė), lavonas ar jo dalys (kaukolė, griaučiai), materialūs atvaizdai (nuotraukos, vaizdajuostės). Žmogaus išorės požymius galima užfiksuoti objektyviais (nuotraukomis, vaizdo įrašais, kino juostomis) ir subjektyviais (atvaizdais, išlikusiais žmogaus sąmonėje, veido rekonstrukcija) būdais bei priemonėmis. Informacija apie žmogaus išorės požymius gali būti naudojama administracinėje (tikrinant dokumentus), kriminalinėje ir paieškos (sudarant ieškomų nusikaltėlių kompozicinius portretus ir skelbiant jų paiešką), ikiteisminio tyrimo (atliekant tardymo veiksmą – parodymą atpažinti), ekspertinėje (darant fotoportretines ekspertizes), informacijos tarnybų (registruojant ir atliekant patikrinimus pagal tam tikras įskaitas) veikloje.
Habitoskopijos mokslas pradėjo formuotis 19 amžiaus pabaigoje, kai prancūzų kriminalistas A. Bertillonas sukūrė ir pritaikė nusikaltėliams ieškoti bei atpažinti asmens tapatybės nustatymo pagal žmogaus išorės požymius ir ypatingas žymes (žodinis atvaizdas) metodą. Habitoskopijos raidai įtakos turėjo antropologijos ir medicinos, kriminalistikos technikos ir fotografijos, kibernetikos ir matematikos mokslų laimėjimai.
3057