Hãbsburgai (vok. Haus Habsburg, Habsburger), Europos karališkoji giminė. Viena svarbiausių Europos dinastijų (1273–1918; 1, 2 lentelė). Vardas nuo Habsburgo ar Habichtsburgo (Vanago pilis) pilies, kurią prie Aarės upės (Šveicarija) 1020 pastatė Strasbūro vyskupas Werneris. Giminės pradininku laikomas Karolingų imperijos grafas Guntramas Turtingasis, 950 sukilęs prieš Vokietijos karalių Otoną I. Guntramo Turtingojo vaikaičio Radboto sūnus Verneris I (m. 1096) buvo pirmasis Habsburgo grafas. Grafas Rudolfas IV, 1273 išrinktas Vokietijos karaliumi (Rudolfas I), iki 1283 iš Vokietijoje įtakingos Babenbergų giminės atėmė Austriją, Štiriją, Karintiją ir Karniolą; jo teises į šias žemes patvirtino Vokietijos kunigaikščiai ir jos kartu su Tiroliu tapo Habsburgų domenu. Pagal giminės paprotį, domeną paveldėdavo visi Habsburgų giminės vyrai bendrai (1364 nustatytas de facto giminės vyresniojo principas; pagal 1379 Neubergo sutartį broliai Albrechtas III ir Leopoldas III pasidalijo domeną: pirmajam atiteko Austrija, antrajam – Štirija, Karintija ir Tirolis).
Habsburgų giminės medis (Aegidiaus Sadelerio II raižinys, atspausdintas Prahoje 1629)
Austrijos Habsburgai be pertraukos iki 1918 valdė kaip hercogai, erchercogai ir imperatoriai (erchercogo titulą 1453 Habsburgams patvirtino imperatorius Frydrichas III). 1308 nužudžius Vokietijos karalių Albrechtą I Habsburgai kurį laiką nebuvo karūnuojami imperatoriais, bet plėtė savo valdas diplomatinėmis priemonėmis ir vedybomis. Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 1438 išrinkus Albrechtą II Habsburgai išlaikė imperatoriaus titulą (išskyrus pertrauką 1742–45), kol 1806 jį panaikino Napoleonas I. Ypač iškilo valdant imperatoriui Maksimilianui I (1493–1519). 1477 jis vedė Burgundijos hercogystės paveldėtoją kunigaikštytę Mariją Burgundietę. Jų sūnus Pilypas I Gražusis paveldėjo Burgundiją, o 1496 vedė Aragono ir Kastilijos sostų įpėdinę Joaną Pamišėlę; Habsburgai įgijo teises į Ispaniją ir jai priklausančią Abiejų Sicilijų karalystę.
Pilypo I sūnus Karolis V 1519 paveldėjo tėvo ir senelio Maksimiliano I valdas; jo valdymo laikais Habsburgų galia buvo didžiausia. Nuo šiol kitos Europos valstybės, pirmiausia Prancūzija, ėmė itin priešintis Habsburgų įsigalėjimui Europoje. Karolis V Austriją 1522 atidavė valdyti broliui Ferdinandui (šis 1521 vedė Vengrijos ir Čekijos karaliaus Liudviko II seserį Oną ir 1526 buvo išrinktas Vengrijos ir Čekijos karaliumi), 1556 Ispanija su jai priklausančiais kraštais atiteko Karolio V sūnui Pilypui II. Giminė suskilo: Austrijos Habsburgams liko imperatoriaus titulas, Ispanijos Habsburgai išmirė 1700, po to kilo Ispanijos įpėdinystės karas (1701–14). Jam pasibaigus, pagal 1713 Utrechto taiką ir 1714 Rastatto taiką, Ispanija atiteko Prancūzijos Burbonams, o Austrijos Habsburgams – Ispanijos valdyti kraštai Italijoje (išskyrus Siciliją) ir Pietų Nyderlandai.
Imperatorė Marija Teresė su vaikais (aliejus, 1776, dailininkas Friedrichas Heinrichas Fügeris, Belvederio rūmų galerija Vienoje)
1740 mirus Karoliui VI baigėsi Austrijos Habsburgų vyriškoji linija. Remiantis 1713 Pragmatine sankcija giminės žemės liko nedalomos, jas paveldėjo Karolio VI duktė Marija Teresė. 1736 ji ištekėjo už Lotaringijos kunigaikščio Pranciškaus Stepono (nuo 1745 Šventosios Romos imperijos imperatorius Pranciškus I) – ir pradėjo Habsburgų Lotaringų liniją (lentelė). Per 1740–48 Austrijos įpėdinystės karą Habsburgai prarado didžiąją Silezijos dalį (ji atiteko Prūsijai). Marijos Teresės vaikaitis Pranciškus II buvo paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius; jam valdant Habsburgų imperija buvo galingiausia Europoje kovotoja su revoliuciniais judėjimais ir Napoleono I Prancūzija. Nujausdamas Šventosios Romos imperijos pabaigą (1806 panaikinta Napoleono I iniciatyva) Pranciškus II 1804 pradėjo tituluotis tik Austrijos imperatoriumi. Per visą 19 a. Austrijos imperija ir jos valdovai Habsburgai buvo Europos konservatizmo ir monarchijos šalininkų centras.
Per 1848–49 revoliucijas dėl daugianacionalinei imperijai iškilusios didelės grėsmės silpnos sveikatos imperatorius Ferdinandas I atsisakė sosto sūnėno Pranciškaus Juozapo naudai. Jam valdant Austrija pasitraukė iš Italijos, 1866 ir iš Vokietijos. Likęs Habsburgų domenas 1867 buvo pertvarkytas į Austrijos-Vengrijos dualistinę monarchiją (monarchas titulavosi Austrijos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi). Dėl joje išsiplėtusio čekų, slovakų, lenkų, rumunų, serbų, kroatų, slovėnų ir italų nacionalinio judėjimo bei pralaimėjimo I pasauliniame kare imperija suiro. 1918 11 11 paskutinis Habsburgų imperatorius Karolis I atsisakė valdžios (bet titulus pasiliko). 1919 04 Austrijos respublikos Nacionalinis Susirinkimas ištrėmė Habsburgus iš Austrijos, kol jie pripažins esą privatūs piliečiai. 1919 pralaimėjus Vengrijos revoliucijai Karolis I mėgino atkurti savo valdžią Vengrijoje, bet 1921 11 Vengrijos parlamentas jo kaip suvereno teises panaikino. Habsburgų giminės galvai erchercogui Otonui kaip privačiam asmeniui 1963 leista grįžti į Austriją.
1
2