Hãdiačo sutarts, Hãdiačo ùnija, Gãdiačo sutarts, ukr. Гáдяцький дóговір, Zaporožės kazokų etmono I. Vyhovskio (su kitais kazokų vadais) ir Abiejų Tautų Respublikos komisarų 1658 09 16 Hadiače (Gadiače, Poltavos sr.) pasirašytas tarpvalstybinis susitarimas.
Pagal jį (manoma, koncepcijos autorius J. Niemiryczius), Abiejų Tautų Respublika turėjo būti pertvarkyta į federaciją, kurią sudarytų vieno monarcho valdoma Lenkijos karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Rusios didžioji kunigaikštystė (Kazokų valstybė) su vienu seimu ir bendra užsienio politika, įsipareigojimais bendrai kovai su užsienio priešais. Kazokų valstybės svarbiausia valdžios institucija būtų Tautos susirinkimas (parlamentas), vykdomosios valdžios – jo renkamas ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo tvirtinamas etmonas. Kazokų valstybė turėtų savo iždą ir etmonui pavaldžią kariuomenę (30 000 kazokų ir 10 000 samdinių). Stačiatikių teisės būtų sulygintos su katalikų ir atšaukta Brastos bažnytinė unija (1596), plečiamas stačiatikių aukštasis mokslas. Netrukus Abiejų Tautų Respublikos Seime Varšuvoje pradėjus riboti numatytas kazokų teises (pvz., monetų kalybos, stačiatikių hierarchų įleidimo į Senatą), kylant nesantaikai tarp pačių kazokų, stiprėjant valstietijos nepasitenkinimui lenkų žemvaldžiais, t. p. 1660 atsinaujinus Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karui Hadiačo sutartis liko neįgyvendinta.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono II Kazimiero Hadiačo sutarties patvirtinimas (1659 06 10)
2452