Hadrijõnas II (Adrianus II) 792Roma 872 12 14Roma, popiežius (867). Kilęs iš Romos didikų giminės. Manoma, buvo popiežių Stepono IV (V) (816–817) ir Sergijaus II (844–847) giminaitis. Valdant popiežiui Grigaliui IV (827–844) konsekruotas kardinolu presbiteriu. Popiežiumi buvo renkamas 855 ir 858, tačiau dėl amžiaus pareigų atsisakydavo. 867 tapęs popiežiumi siekė pašalinti nesutarimus, skaldančius Bažnyčią ir krikščioniškas tautas. 868 Romoje priėmė Kirilą ir Metodijų, pritarė jų misijai slavų kraštuose, liturgijoje leido vartoti slavų kalbą. 869 Kirilui mirus surengė iškilmingas jo laidotuves, o Metodijų konsekravo Moravijos vyskupu, tokiu būdu suteikė teisę į kunigus įšventinti savo mokinius (tai draudė Hadrijono II pirmtakas popiežius Mikalojus I Didysis).
Hadrijonas II (raižinys iš knygos Le vite de pontefici di Antonio Ciccarelli 1588, Roma)
869 sušaukė Romos sinodą, kuriame buvo pasmerktas Konstantinopolio patriarchas Fotijas. 869–870 šio sinodo nutarimus patvirtino Bizantijos imperatoriaus Bazilijaus I Makedoniečio iniciatyva Hadrijono II sušauktas visuotinis Konstantinopolio IV susirinkimas, kuris t. p. nustatė, kad ir popiežius gali būti teisiamas susirinkime dalyvaujančių vykupų ir pasmerkiamas, jei šie jį laiko kaltu dėl erezijos. Tęsė popiežiaus Mikalojaus I Didžiojo veiklą stiprindamas popiežiaus valdžią ir autoritetą.
Prieš tapdamas popiežiumi buvo vedęs; jo žmoną ir dukrą nužudė antipopiežiaus Anastazo (810–878) brolis Eleuterijus, todėl 868 Hadrijonas II, įtardamas antipopiežių Anastazą bendrininkavimu, jį ekskomunikavo.
871 karūnavo Vesekso karalių Alfredą Didįjį.