hagiografija

hagiogrãfija (gr. hagios – šventas + graphō – rašau), šventjų gyvẽnimas, krikščioniškosios istoriografijos sritis, aprašanti ir tirianti šventųjų gyvenimus ir kultus. Seniausi hagiografijos tekstai – liturginiams reikalams sudaryti martirologai (kankinių sąrašai) – žinomi nuo 2 amžiaus. Vėliau iš jų buvo sudaryti Kankinių darbai (Acta martyrum) ir kalendoriai. Vieną pirmųjų žymių hagiografijos veikalų pagal graikų filosofų gyvenimo aprašymus parašė Atanazas (Antano gyvenimas / Vita Antonii). Vėliau hagiografijos veikalų parašė Eusebijas Cezarėjietis, Paladijus, Jeronimas Stridonietis ir kiti.

Jokūbo Voradžiniečio Aukso legenda (Legenda aurea apie 1290, Laurencijanos biblioteka Florencijoje)

Istorija

Pirmaisiais krikščionybės amžiais hagiografijos veikalų daugiausia buvo parašyta Bizantijoje, 4–5 a. jų pavyzdžiu Vakarų Europoje rašė Grigalius Tūrietis, Grigalius I Didysis; pradėjo skirtis graikiškoji (t. p. sirų, koptų) ir lotyniškoji hagiografija. Pradėta plačiau aprašinėti pasaulietinį būsimų šventųjų gyvenimą, kankinystę, stebuklus, kultus.

Viduriniais amžiais pradėta sudarinėti rinkinius, į kuriuos dėl įtaigumo įtraukta naujai sukurtų legendų (Jokūbo Voradžiniečio Aukso legenda / Legenda aurea 1255–60, išspausdinta 1470; susilaukė daug leidimų ir vertimų). 16 a. svarbius sąvadus parengė A. Lippomano, L. Surius ir kiti.

16–17 a. pradėta kritiškai vertinti ankstesnius hagiografijos veikalus. Nuo 1643 leidžiamas kalendoriaus seka išdėstytas sąvadas Acta Sanctorum (nuo 1882 leidžiama jo papildymai ir būsimų tomų medžiaga Analecta Bollandiana). Dar buvo leidžiami vienuolijų (Acta sanctorum ordinis sancti Benedicti 9 t. 1668–1701), tautų (Acta sanctorum Hungariae 1743) šventųjų gyvenimų aprašymai. 20 a. hagiografijos veikalams būdinga didesnis kriticizmas, išsamesnė asmens šventumą įrodančių faktų ir dokumentų analizė.

Hagiografija Lietuvoje

Seniausius hagiografijos kūrinius apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šventuosius ir palaimintuosius – karalaitį Kazimierą, vienuolį Mykolą Giedraitį, unitų kankinį J. Kuncevičių ir kitus – parašė Z. Ferreri, G. Święcickis, Jan z Trzciany, J. Susza ir kiti.

Vilniuje išspausdinti P. Skargos Gyvenimai šventųjų (Żywoty świętych 1579), Krokuvoje – A. S. Radvilos Šventųjų gyvenimai kiekvienai dienai per ištisus metus (Żywoty świętych na każdy dzień przez cały rok 1653). 18 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleisti svarbesni hagiografijos veikalai: J. Kulczyńskio Bazilijonų monologijus (Monologium bazyliańskie 1771), I. Steblowskio Dvi didžiosios šviesos Polocko horizonte (Dwa wielkie światła na horyzoncie polockim 3 d. 1782–83). Hagiografinių elementų yra 16–18 a. lietuviškuose raštuose. M. Valančius parašė kompiliacines knygeles Živatai šventųjų (1858 ²1901), Gyvenimai šventųjų Dievo (1868, antras leidimas). Pradėtas leisti platus kompiliacinis sąvadas Visų metų gyvenimai šventųjų (4 d. 1889–92, pakartotas leidimas 6 d. 1892–99 ir 1904, 3 d. 1904; papildytas leidimas pavadinimu Ištisų metų šventųjų gyvenimai 3 d. 1927–28 ³1945).

M. Valančiaus knygelės Živatai šventųjų (1858) antraštinis lapas

Naują sąvadą Šventųjų gyvenimai kiekvienai metų dienai (1949) išleido K. A. Matulaitis.

20 amžiuje buvo išleisti verstiniai Augustino, Elžbietos Vengrės, Pranciškaus Asyžiečio, Pranciškaus Saleziečio, Antano Paduviečio, G. Bosco ir kitų šventųjų gyvenimų aprašymai.

Apie lietuvių ir kitų tautų šventuosius ar palaimintuosius rašė A. Alekna, P. Dogelis, B. Ramanauskas, Z. Ivinskis, S. Sužiedėlis, V. Gidžiūnas, A. Kučas, J. Vaišnora, S. Yla, P. Rabikauskas, V. Ališauskas ir kiti.

M. Valančiaus knygelės Gyvenimai šventųjų Dievo (1868) antraštinis lapas

L: R. Aigrain L’hagiographie: Ses sourses, ses méthodes, son histoire Paris 1953.

2452