Hãgos téisė, tarptautinės teisės sritis, reguliuojanti tarptautinių ir netarptautinių ginkluotų konfliktų vedimo būdus ir priemones.
Šaltiniai
Vadinama pagal 1899 ir 1907 Hagos taikos konferencijų konvencijas, pradėjusias šiuos klausimus reguliuoti tarptautiniu mastu. Hagos teisė apima ir kitus teisės šaltinius, kurių tikslas – reglamentuoti, kad ginkluotų konfliktų metu nebūtų naudojami nepateisinami (karo būtinybės požiūriu), žalojantys, keliantys sunkias kančias ginklai.
Hagos teisę sudaro teisės normų 3 grupės: teisė į ginkluotos jėgos naudojimą, karo veiksmų pradžios reglamentavimas, arba teisė į karą (jus ad bellum); ginkluotos kovos vedimo taisyklių reglamentavimas; draudžiamų kovos priemonių reglamentavimas, arba teisė kare (jus in bello).
Pirmosios grupės teisės normų šaltiniai
Pirmosios grupės teisės normų šaltiniai: 1907 Hagos konvencija dėl karo veiksmų pradžios, 1919 priimtas Tautų Sąjungos statutas (Versalio taikos sutarties sudedamoji dalis), Kelloggo‑Briand’o paktas (1928) dėl karo kaip nacionalinės politikos priemonės atsisakymo ir Jungtinių Tautų Chartija (1945). Šios normos nustatė tam tikras karo veiksmų pradžios taisykles, pvz., pareigą apie tiesioginį karo paskelbimą ar sąlyginio ultimatumo pateikimą informuoti neutralias valstybes. Nuo 1928 karas yra neteisėtas, išskyrus tam tikras išimtis (pvz., savigyna pagal Jungtinių Tautų įstatus, ginkluotos jėgos panaudojimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimu).
Antrosios grupės teisės normų šaltiniai
Antrosios grupės teisės normų šaltiniai: 1907 Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, 1977 priimtas Ženevos konvencijų (1949) papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas; Lietuvoje įsigaliojo 2001). Jie apima tarptautines sutartis, reglamentuojančias bendrąsias karo ir ginkluoto konflikto vedimo taisykles. Šiuose dokumentuose nustatytas svarbiausias principas, kad kovojančių šalių priemonės pakenkti viena kitai nėra neribojamos, todėl draudžiama negarbingi, klastingi kovos būdai, neatrankiniai puolimai (kai neatskiriami civiliai ir kariniai objektai), užimtų teritorijų plėšimas ir kai kurios kitos karinių veiksmų taisyklės.
Trečiosios grupės teisės normų šaltiniai
Trečiąją teisės normų šaltinių grupę sudaro tarptautinės sutartys, draudžiančios tam tikras kariavimo priemones (ginklus), pvz., 1972 Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (Lietuvoje įsigaliojo 1998), 1997 Otavos konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo bei dėl jų sunaikinimo (Lietuvoje įsigaliojo 2003), 1980 Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo (Lietuvoje ratifikuota 2003) ir jos papildomi protokolai.
73