Haidarabãdas (hindi Haidarābād, angl. Hyderabad), kunigaikštystė Indijoje, gyvavusi maždaug 1724–1948. Dauguma gyventojų – hinduistai, valdė musulmonų dinastija (lentelė). Valstybę įkūrė Asafų Džahų dinastijos pradininkas Asafas Džahas I (iki 1738 Kamaras ad Dinas Činas Kilidžas Chanas), nuo 1724 jis titulavosi nizamu. 18 a. viduryje Haidarabadas kariavo su Maisoro ir Marathų kunigaikštystėmis. 1766 nizamas Ali Chanas Asafas Džahas II perleido britams dalį Haidarabado teritorijos, 1800 pripažino britų teisę kontroliuoti Haidarabado užsienio politiką. Per britų–marathų II ir III karus (1803–05, 1817–19) Haidarabadas buvo Didžiosios Britanijos sąjungininkas. 1858 Indijai tapus Didžiosios Britanijos valda jis formaliai išliko nepriklausomas (iki 1947 britų vasalas). 1947 susikūrus Indijos ir Pakistano valstybėms, nizamas paskelbė Haidarabadą prisijungiant prie Pakistano. 1948 Indijos kariuomenė užėmė Haidarabadą. Nuo 1949 jis priklauso Indijai (iki 1956 atskira valstija, po 1956 teritorinių reformų – padalytas Andhra Pradešo, Maisoro ir Bombėjaus valstijoms).
1