halachà (hebr. halākhāh – kelias), judaizmo teisė. Halacha yra atskira teisės nuostata ir judaizmo teisės sistema bendrai. Apima religinės praktikos, politinę, socialinę, šeimos, tarpasmeninių santykių sritis. Tradiciniame rabinistiniame judaizme laikomasi įsitikinimo, kad visa halacha, išskyrus kai kuriuos vėlesnius paaiškinimus, pritaikymus ir naujoves, buvo duota Mozei ant Sinajaus kalno kaip 2 Toros – Rašytinė (joje išskiriama 613 įsakų, įstatymų ir nuostatų) ir Sakytinė (pirmosios aiškinimas taikant teksto aiškinimo įvairius metodus). Moksliniu požiūriu Sakytinė Tora apima šimtmečiais plėtotą halachą, išdėstytą įvairiuose rabinų kodeksuose, responsuose, Talmude ir Toseftoje (vėliau jie t. p. buvo aiškinami, komentuojami, pritaikomi gyvenamojo meto sąlygoms).
Halachos sandara
Halachą sudaro: Rašytinės Toros įstatymai, gezera (rabinų priimti įstatymai ir nuostatos, kad jų laikydamasis žmogus galėtų išvengti netyčinio Toros įstatymo pažeidimo), takana (įstatymai ir nuostatos, sukurti rabinų, įvairių šalių ir kultūrų žydų bendruomenėse skiriasi), minhag (papročiai, tapę įpareigojančia religinė praktika).
Halachos raida
Ankstyvuoju halachos raidos laikotarpiu (truko Antrosios šventyklos laikotarpiu iki 1 a. pradžios) buvo užrašyta Tora ir Biblijos kitos knygos, jos redaguojamos ir aiškinamos. Rašto aiškintojai, įvairių mokyklų išminčiai taikė skirtingus metodus siekdami Torą, kaip įstatymo pagrindinį šaltinį, pritaikyti esamoms sąlygoms. Halachos šaltiniu tapo ir papročiai; jos raidai daugiausia įtakos turėjo sanhedrino išminčiai.
Tanajų laikotarpiu (apie 1–220) buvo klasifikuojamos nustatytos Toros aiškinimo taisyklės, kuriami nauji metodai. Pagrindiniais autoritetais laikyti išminčiai (tanajai), pagal jų diskusijas ir sprendimus buvo sudaryta Mišna.
Amorajų laikotarpiu (apie 220–470) parengta paskutinė Mišnos redakcija, pagal šio laikotarpio išminčių (amorajų) diskusijas ir sprendimus, Mišnos komentarus bei agados žanro medžiagą sudaryta Gemara.
Gaonų laikotarpiu (650–1040) kaip pagrindinis halachos šaltinis buvo studijuojamas Talmudas.
Rabinistiniu laikotarpiu (nuo apytiksliai 1040) halachą plėtojo sefardų ir aškenazių rabinai atsižvelgdami į bendruomenių poreikius ir problemas. Apie 11 a. halachos medžiaga pradėta kodifikuoti. Raši iš Provanso (1040–1105) parašė Talmudo komentarus, jie laikomi autoritetingiausiais iki šių dienų. Icchakas ben Jacobas Alfasi (1013–1103) kodekse Sefer ha-Halakhot siekė palengvinti Talmudo studijavimą išskirdamas iš jo halachos temas ir pateikdamas komentarus. Autoritetingu Mišnos komentaru laikomas M. Maimonido kodeksas Mišne Tora. Ašeras ben Jehielis (1250–1327) baigė Vokietijoje ir Prancūzijoje vykusį halachos kodifikavimą prijungdamas ispaniškąją halachos tradiciją. Jacobas ben Jehielis (1270?–1340) kodekse Arba‘a Turim naujai suskirstė halachos tematiką į 4 skyrius (palaiminimų, maldos, šabo, švenčių ir pasninkų; ritualinių nuostatų; nuostatų, susijusių su moterimis, santuoka, skyrybomis ir kita; civilinės teisės ir tarpasmeninių santykių). Naujaisiais laikais vienu autoritetingiausių kodeksų pripažintas Josefo ben Efraimo Karo (1488–1575) Šulchan Aruch (1565), papildytas Lenkijos rabino Mozės ben Izraelio Isserleso (Remo, 1530–72) komentarais. Plėtojant halachą šis kodeksas yra pildomas ir komentuojamas autoritetingų rabinų.
565