Hãličo-Volùinės kunigaikštỹstė, 12 a. pabaigos–14 a. pirmos pusės Rusios feodalinė kunigaikštystė. Susidarė Voluinės Vladimiro kunigaikščiui Romanui Mstislavičiui 1199 įsitvirtinus Haliče. Nuo 1201 Haličo-Voluinės kunigaikštystė valdė (su pertraukomis) Kijevą. Romano Mstislavičiaus sūnus Danielius Haličietis 1229 baigė vienyti Voluinę, 1239 užvaldė Haličą, o Voluinę perleido broliui Vasilkai. 1219 Haličo-Voluinės kunigaikštystė su Lietuvių žemių konfederacija sudarė taikos sutartį (Lietuvos–Voluinės sutartis), nukreiptą prieš Lenkiją. 13 a. Haličo-Voluinės kunigaikštystė puldinėjo jotvingius, užvaldė Jotvingijos pietinę dalį. 13 a. viduryje Danielius Haličietis kovojo su Mindaugu dėl Juodosios Rusios (Mindaugo priešininkų koalicija). 1255 taikos sutartimi Mindaugas atgavo Juodąją Rusią.
Lucko aukštutinė pilis (13 a. pabaiga–14 a., perstatyta 1977)
1259 Haličo-Voluinės kunigaikštystės feodalams pripažinus Aukso ordos valdžią kunigaikštystės padėtis susilpnėjo. Ji rėmė mongolų-totorių žygius į Lietuvą (1258–59 Burundajaus žygis, 1275 Jagurčino, 1278 Mamšejaus).
Danielius Haličietis ir jo sūnus Švarnas padėjo nužudyto Mindaugo sūnui Vaišvilkui 1264 užimti Lietuvos sostą, 1265 susidoroti su jo priešininkais Deltuvoje ir Nalšioje. Vaišvilkui 1267 užleidus sostą Švarnui, Lietuva pateko į Haličo-Voluinės kunigaikštystės politinių interesų sferą (1269 Traidenis Švarną išvarė).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kompromisiniu susitarimu, kunigaikštystę 1323–40 valdė Traidenio provaikaitis Mazovijos kunigaikštis Boleslovas Jurijus. Bojarinų pakviestas Haličo-Voluinės kunigaikštystę 1340–85 valdė Gedimino sūnus Liubartas, prijungęs ją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tai sukėlė ilgus jos karus su Lenkija ir Vengrija. 1352 Lenkijai buvo pripažintas Haličas, 1377 – dalis Vakarų Voluinės (Belzas, Cholmas).
683