halofitai

haloftai (halo… + gr. phyton – augalas), augalai, prisitaikę augti druskingoje aplinkoje.

vienas iš halofitų – pajūrinis pelėžirnis

Tirpaluose esantys natrio ir chloro jonai daugumai augalų kenksmingi, nedidelės jų koncentracijos sutrikdo medžiagų apykaitą ląstelėse, pažeidžia organoidus. Įvairių taksonominių grupių augalai atsparumą druskai įgijo įvykus atitinkamiems sandaros ypatybių ir fiziologiniams ar biocheminiams procesų pokyčiams. Vieni halofitai – krinohalofitai – druskos perteklių šalina per specialias liaukas (balandūnės) arba per hidatodes (eglūnai), kiti – euhalofitai – kaupia ląstelėse (druskės, jūrasmiltės, gajutės, pluoštagėlės), bet jų didelėse vakuolėse esantis vanduo mažina druskos koncentraciją. Glikohalofitų (kiečių, kermėkų) šaknų ląstelės blogai praleidžia druskas. Lietuvoje halofitai savaime auga pajūryje ir prie mineralinių šaltinių (smiltyninė druskė, sultingoji jūrasmiltė, pajūrinis pelėžirnis). Halofitai plinta miestuose, prie geležinkelių, pakelių (skėstašakė žalvė).

849