halogenai

halogènai (gr. hals, kilm. halos – druska + genos – giminė, kilmė), periodinės elementų sistemos VII A grupės cheminiai elementai: fluoras, chloras, bromas, jodas, astatas. Molekulės dviatomės. Išorinių elektronų sluoksnių konfigūracija s²p⁵. Būdingiausias oksidacijos laipsnis –1, rečiau nuo +1 iki +7 (išskyrus fluorą). Normaliomis sąlygomis F₂ ir Cl₂ – dujos, Br₂ – skystis, I₂ ir At₂ – kietosios medžiagos. Lengvai prisijungia vieną elektroną ir tampa neigiamuoju jonu, pvz., chlorido jonu Cl^–, bromido jonu Br^–. Visi halogenai, išskyrus F₂, tirpsta vandenyje, yra stiprūs oksidatoriai. Reaguodami su kitais cheminiais elementais sudaro halogenidus, vienas su kitu – tarphalogeninius junginius, pvz., BrCl, IBr. Halogenų ir vandenilio junginiai (HF, HCl, HBr, HI, HAt) normaliomis sąlygomis bespalvės dujos, kurias tirpinant vandenyje gaunamos atitinkamos rūgštys, didžiausią praktinę reikšmę turi druskos rūgštis. Reaguodami su organiniais junginiais halogenai pakeičia juose vandenilio atomą sudarydami halogendarinius (pvz., tetrachlormetanas CCl₄). Junginių pavidalu, išskyrus At, randami gamtoje; įeina į daugelio mineralų sudėtį, yra jūros vandenyje. Nuodingi, turi antimikrobinių savybių.