Hamurãpio įstãtymas, Hamurãbio įstãtymas, senovės Babilono teisynas, sudarytas apie 1750 prieš Kristų, karaliaus Hamurapio valdymo pabaigoje. Tekstą, iškaltą dantiraščiu akmeniniame stulpe, surado 1901–1902 prancūzų archeologų ekspedicija Sūzuose (dabar Irane). Babilono teisės raidą skatino ankstyva prekinių piniginių santykių plėtra, aktyvi vidaus ir užsienio prekyba, todėl, be paprotinės teisės, prireikė valdovo raštiško įstatyminio akto.
Tyrėjai tekstą suskirstė į 282 straipsnius, kuriuos jungia keletas teminių skyrių. Spėjama, kad įstatymo tekstą sudaro pavieniai tipiški teismų sprendimai, užrašyti visuomenei. Hamurapio įstatymas reguliavo socialinę ir ekonominę gyvenimo sritį, įtvirtino visuomeninę santvarką. Detaliai reglamentuota prekyba, amatai, paskolos, nuosavybės įkeitimas, paveldėjimas, santuoka, šeima, nusikaltimai ir bausmės, teismų veikla.
Valstybė prižiūrėjo, kad žemės savininkas gerai ūkininkautų, kad nenuskurstų amatininkai ir valstiečiai, saugojo nuomininkų ir darbininkų teises. Hamurapio įstatymas neapėmė visos to meto Babilono teisės, nemažai dalykų liko reguliuojama nerašytos paprotinės teisės. Teisinės metodikos požiūriu Hamurapio įstatymas yra primityvus: normų pobūdis kazuistinis, didelė reikšmė teikiama simboliniams veiksmams, nėra aiškios sistemos. Hamurapio įstatymo įvade išvardyti Hamurapio valdymo nuopelnai, pabrėžiamas įstatymo tikslas.
P: A. Tamošaitis, J. Kairys Hammurabio įstatymas Kaunas 1938.
1553