Hamurãpis (Hammurabi, Hammurapi) ? apie 1750 pr. Kr., Babilonijos valdovas (1792–50 pr. Kr.). Gimė Babilone. Amoritas. Babilono I dinastijos (amoritų) šeštasis valdovas. Sinmubalito sūnus. 1787 pr. Kr. nukariavo Isiną, Uruką ir Urą, 1786–84 – Malgumą, 1783 – Rapiką, 1763 – Larsą, Marį ir Ešnuną. Babilonija tapo galinga despotija, apimančia beveik visą Mesopotamiją. Siekdamas centralizuoti valstybę išleido šumerų teisę sisteminantį įstatymų rinkinį (Hamurapio įstatymas). Vykdė administracines ir karines reformas. Skatino žemės ūkio, drėkinamųjų kanalų statybos, amatų ir prekybos su kitomis šalimis plėtrą, pastatydino šventyklų. Prisidėjo prie akadų kalbos raidos – ji įgavo klasikinį pavidalą, tapo Vakarų Azijos tarptautine kalba.
stela su iškaltu Hamurapio įstatymo tekstu (dioritas, 18 a. pr. Kr., Luvras Paryžiuje)