Hãnai (Han), Chãniai, senovės Kinijos imperatorių dinastija, valdžiusi 206 pr. Kr.–220 po Kristaus. Skiriama Vakarų (Ankstyvoji) Hanų dinastija (206 pr. Kr.–9 po Kr.) ir Rytų (Vėlyvoji) Hanų dinastija (25–220). Dinastijos pradininkas sukilimo vadas Liu Bangas, 207 pr. Kr. nuvertęs Činų dinastiją (valdė nuo 221 pr. Kr.). 206 pr. Kr. Liu Bangas pasivadino Gao Dzu ir pasiskelbė Kinijos imperatoriumi. Valstybės sostine tapo Čanjanas. Gao Dzu išsaugojo ankstesnės dinastijos valdovų valstybės organizaciją. 2 a. pr. Kr. antroje pusėje, įsitvirtinę valdžioje, Hanai pradėjo užkariavimus. Imperatoriaus U Di laikais (141–87 pr. Kr.) jiems priklausė beveik visa dabartinės Kinijos teritorija, t. p. Šiaurės Korėja ir Šiaurės Vietnamas. Hanai palaikė prekybinius ir diplomatinius santykius su Baktrija, Indija, Partija, Sogdiana ir kitomis valstybėmis. Vakarų Hanų dinastijos valdymo pabaigoje šalyje kilo agrarinė krizė, kurios nepajėgta įveikti.
Kinija Hanų laikais (206 pr. Kr.–220 po Kr.)
Per Raudonųjų antakių sukilimą (17–27) Vakarų Hanų dinastija žlugo. Per sukilimą vienas šios dinastijos atstovų Liu Siu 25 po Kr. tapo valdovu ir pradėjo Rytų Hanų dinastiją. Valstybės sostinė buvo perkelta į Lojaną. Rytų Hanų dinastijos atstovai sugebėjo išspręsti kai kurias šalies ūkio problemas ir vėl užvaldė nuo Kinijos atsiskyrusias žemes. 2 a. antroje pusėje Kinijoje pradėjo plisti budizmas. Vėl kilo agrarinė krizė. 184 prasidėjo Geltonraiščių sukilimas. Į šalį įsiveržė klajokliai. Sukilimas, nors 205 ir numalšintas, susilpnino dinastiją, ji 220 žlugo. Paskutinis Hanų dinastijos atstovas buvo Sian Di (valdė 189–220).
Vakarų (Ankstyvosios) Hanų dinastijos istoriją aprašė Ban Gu ir kiti kinų istorikai knygoje Han šu (Han shu), arba Ankstyvoji Hanų dinastijos istorija.