Hangdžòu (Hangzhou), Changdžòu, miestas Kinijos rytuose, prie Rytų Kinijos jūros Hangdžou įlankos; Džedziango provincijos centras.
9,24 mln. gyventojų (2020). Hangdžou miesto centrinė dalis yra prie Čiantangdziango upės žiočių ir Didžiojo Kinijos kanalo. Jūrų ir upių uostas. Geležinkeliai į Šanchajų, Ningbo, Nančangą. Oro uostas. Mašinų, transporto priemonių gamyba, juodoji (plieno liejimo) metalurgija, elektronikos, chemijos (kaučiuko, farmacijos), tekstilės (šilko, medvilnės), siuvimo, avalynės, popieriaus, maisto (arbatos) pramonė. Dailieji amatai. Turizmas. Džedziango universitetas (1897–1928 akademija), Džedziango provincijos (įkurtas 1929), šilko, tradicinės kinų medicinos, arbatos muziejai. Teatrai. Botanikos sodas.
2271
Architektūra
Miesto centre esantis Vakarų ežeras (Sihu) ir jo aplinkuma turi tradicinio kinų sodo bruožų. Budistinė Įkvėptojo nuošalumo šventykla (Lingin Si, pastatyta Dong Dzinų dinastijos laikotarpiu (317–420, dabartinę išvaizdą įgavo po 1974 restauracijos), budistinė Šešių harmonijų pagoda (Liuhe Ta, pastatyta 970, restauruota 1156), karvedžio Jue Fei mauzoliejus (12 amžius).
2271
Istorija
Manoma, įkurtas 6 amžiuje. 10 a. buvo Ujuės karalystės, 1127–1276 – Pietų Sungų imperijos sostinė. Tapo svarbiu Kinijos amatų ir prekybos centru. 1279 sunaikintas mongolų. 13 a. pabaigoje atstatytas, garsėjo amatais. Hangdžou didybę ir turtus per savo kelionę į Rytus (1275–95) aprašė italų keliautojas Marco Polo. Čia buvo įkurta Čingų dinastijos (1644–1911) imperatorių vasaros rezidencija (sunaikinta per Taipingų sukilimą, 1850–64). 1895 Hangdžou tapo atviras užsienio pirkliams. 1937–45 Japonijos kariuomenės okupuotas. 20 a. antroje pusėje sparčiai plėtėsi, tapo sausumos kelių ir laivybos, pramonės ir kultūros centru.
2271