Hannover (Hanòveris), Vokietijos istorinė sritis.
Susidarė 17 a. dalijant Velfų dinastijos Braunschweigo-Lüneburgo kunigaikščių žemes. 1638 įkurta Braunschweigo-Calenbergo-Göttingeno kunigaikštystė, ilgainiui pradėta vadinti jos centro – Hannoverio – vardu. Hannoverio kunigaikštis Ernestas Augustas (valdė 1679–98) 1682 apvesdino sūnų Jurgį Liudviką su Braunschweigo-Lüneburgo sosto įpėdine kunigaikštyte Sofija Dorota – 1705 abi valstybės susijungė. 1692 Hannoverio kunigaikštis įgijo Šventosios Romos imperijos kurfiursto teises. Ernestas Augustas vedė Didžiosios Britanijos karaliaus vaikaitę Pfalco kunigaikštytę Sofiją (1701 Didžiosios Britanijos parlameno aktas patvirtino jos teisę į sostą mirus karalienei Onai; Sofija mirė anksčiau už Oną, dėl to karaliumi 1714 tapo Sofijos sūnus Jurgis Liudvikas (Jurgis I) – pirmasis iš penkių Hanoverių dinastijos monarchų, iki 1837 valdžiusių ir Hannoverį, ir Didžiąją Britaniją).
Nuo 1714 Hannoveris buvo karalystė, kurią Didžiojoje Britanijoje nuolatos gyvenančio monarcho vardu 1714–1814 valdė regentų taryba. 1715 prie Hannoverio prijungti Bremenas ir Werdenas. Napoleono I okupacijos laikotarpiu (1803–13) Hannoveris 1805 atiduotas Prūsijai, 1807 prijungtas prie Vestfalijos karalystės. 1814–15 Vienos kongrese dėl Didžiosios Britanijos įtakos 1814 Hannoverio karalystė atkurta (gyvavo iki 1866). Nuo 1819 konstitucinė monarchija. Po 1830 sukilimo 1833 daugelis gyventojų gavo rinkimų teises, Hannoverio parlamentas pradėjo kontroliuoti valstybės finansus.
1837 mirus Vilhelmui IV unija su Didžiąja Britanija nutraukta. Nuo 1851 Hannoveris – Vokietijos muitų sąjungos (Zollvereino) narys. Ginčuose dėl Vokietijos suvienijimo Hannoveris dažniausiai rėmė Austriją, dėl to po 1866 Austrijos–Prūsijos karo Hannoverį aneksavo Prūsija; kraštas turėjo ribotą savivaldą, karaliaus turtai buvo konfiskuoti. Kaip atskira žemė Hannoveris atkurtas 1946 08, bet 1946 11 sujungtas su Oldenburgu, Braunschweigu ir Schaumburgu-Lippe tapo Žemutinės Saksonijos dalimi.