Hardy ir Weinbergo dėsnis

Hardy ir Weinbergo dėsnis (Hárdžio ir Venbergo dsnis), populiacijų genetikos dėsnis. Teigia, kad kartų kaitoje kiekvieno geno alelinių formų dažnis ir skirtingų genotipų santykis populiacijoje yra pastovūs dydžiai. Jeigu genas turi dvi alelines formas – dominuojančią A ir recesyviąją a, tai jų dažnių suma p(A) + q(a) = 1. Skirtingi genotipai populiacijoje pasiskirsto pagal binomą (p + q)², t. y. genotipo AA dažnis bus p², genotipo aa dažnis – q², o heterozigotos Aa sudarys 2pq. Žinant, kuri populiacijos dalis turi recesyviuoju būdu paveldimą požymį, galima apskaičiuoti heterozigotų dalį. Pvz., jei fenilketonurija serga 1 iš 10 000 gyventojų, pagal šią ligą lemiantį geną heterozigotiniai individai sudaro apie 2 % populiacijos. Hardy ir Weinbergo dėsnis galioja tik idealiai populiacijai – pakankamai didelei, kurioje nevyksta imigracija ar emigracija, nėra mutacijų, individai poruojasi atsitiktinai, gamtinė atranka vienoda visiems genotipams. Pažeidus šias sąlygas pakinta alelių dažnis – vyksta rūšies evoliuciniai pokyčiai. Dėsnį 1908 atskirai vienas nuo kito suformulavo matematikas G. H. Hardy (Didžioji Britanija) ir gydytojas W. Weinbergas (Vokietija).

1327